Tiesa, ne vienas nusivylęs žmogus ir dabar galėtų pasakyti, kad Lietuva valdoma, kaip uždaroji akcinė bendrovė, tik kaip kokiame Zarasų rajone (visiškai tinka ir bet kuris kitas Lietuvos rajonas), kur algos mokamos vokeliuose, slepiamos pajamos, siekiama kuo daugiau „nuvogti“ nuo valstybės. Į tokius pavyzdžius prašyčiau nežiūrėti. Jų yra gana nemažai Lietuvoje, bet su kiekvienais metais turėtų vis mažėti.
Tačiau, gerbiami ministrai ir naujieji Seimo nariai valstiečiai, kurie tikiuosi dar turi entuziazmo imtis ryžtingų pokyčių, gal vis dėl to galite valdyti valstybę, kaip savo UAB‘ą? Ir štai dėl kokių priežasčių.
Užlopysite milijardinį kapšą
Pirmiausia reikia suprasti, kad Vyriausybė yra kaip įmonės valdyba, su pirmininku priešakyje ir užsiima ūkine, komercine veikla. O politikavimai turėtų būti Seimo kompetencija. Tačiau kol kas nė viena Vyriausybė atrodo šito iki galo taip ir neįsisąmonino ir per visą nepriklausomybės istoriją neparodė noro ir tikro ūkininko savybių.
O kai UAB‘o savininkas pinigų neskaičiuoja kaip savo, tai jie ir byra į kairę bei dešinę, ypač iš vieno didžiulio kapšo, kurį viešaisiais pirkimais vadiname.
Įvairių ekspertų skaičiavimais, kasmet išpučiant viešųjų pirkimų kainas, Lietuva praranda apie 1 milijardą eurų.
Niekur nesu matęs, kad normali įmonė ieškodama kur nusipirkti šaukštų ar šakučių, sugalvotų nusipirkti už kelis kartus didesnę kainą, nei galima įsigyti kitur. Niekur nemačiau, kad bendrovė norėdama įsigyti didžiulį kiekį miltų, pirktų juos brangiau nei galima rasti parduotuvėje.
Nė viena įmonė niekada nestatys savo įmonės naujo padalinio už kelis kartus didesnę sumą, nei siūlo konkurentai.
Ir jau tikrai nė viena įmonė surengusi viešųjų pirkimų konkursą iš anksto nenuleidinėja informacijos apie konkurso sąlygas, nesudaro sąlygų tik vienam dalyviui ir panašiai. Aišku, išradingieji lietuviai net privačiose įmonėse sugeba užsidirbti „iš šono“, bet tokių uolių darbuotojų „geri“ darbai gana greitai pastebimi.
O štai valstybės ir savivaldybės įmonės, ministerijos ir jai pavaldžios institucijos kasmet perka paslaugas kelis kartus brangiau nei galėtų gauti rinkoje.
Ir niekas jokių didelių problemų nemato, Seimo nariai nebėga įstatymais užlopyti skylių, nes politikai supranta, o jei nesupranta, juos ministrai ar partijų vadovai pamoko, kad negalima pjauti pinigų medžio šakos, ant kurios pats sėdi.
Užbaigsite „švogerių“ Lietuvos tradicijas
Kiek esate matę atvejų, kai įmonės vadovo sūnelis, sesers dukra ar gero draugo vaikai ateitų dirbti į aukštas, vadovaujančias pozicijas? Šeimos versle tai normalus dalykas, bet įprastai tai itin retas atvejis, kad įmonėje dirbtų giminaičiai, neturintys nieko bendro su viena ar kita įmonės veiklos sritimi.
Valstybės tarnyboje to galima rasti mažiau, tačiau praktika rodo, kad vis dar pasitaiko nepotizmo – giminaičių ir draugų įdarbinimo. Jei „su blatu“ atėję žmonės nors ką nors išmano, tai dar ne taip ir blogai, bet ne retai reikia stvertis už galvos pamačius naujųjų darbuotojų sprendimus.
Be to, ne paslaptis, kad bene dažniausiai juos laimi savi – draugai, partiečiai, giminaičiai.
Kadrų politika – aklavietėje
Vienas svarbiausių sėkmingai veikiančios įmonės uždavinių – suburti gerą kolektyvą, kuris padėtų augti įmonei ir stiprėti.
Įmonės vadovas ieško gerų specialistų – nuo departamentų direktorių iki krovikų. Tik su geru kolektyvu galima pasiekti gerų rezultatų. Tačiau pas mus valstybės vadovai galvoja kiek kitaip. Visų pirma ne tik ima į vadovaujančias pareigas „švogerius“ ar bendrapartiečius, bet ir nesirūpina „įmonės krovikais“ – paprastais piliečiais.
Socialdemokratų Vyriausybė tik prieš Seimo rinkimus vėl prisiminė žmogų bei jo poreikius. Tik tada pradėjo kalbėti apie skurdo mažinimą bei emigraciją. Ir tai tik žodžiais, realių veiksmų, ar naujo proveržio taip ir nepamatėme. Atvirkščiai, Seimui buldozeriu prastūmus socialinį modelį, paprasti žmonės pasijuto išduoti ir vis dažniau pradėjo žiūrinėti sau vietos Norvegijoje ar Anglijoje.
Nestatysite nereikalingų viadukų
Privatus verslas visada prieš imdamasis naujo projekto skaičiuoja, kiek jam tai kainuos, kokie kaštai ir galima nauda. Remiasi skaičiais ir pagrįstomis prognozėmis. Jei mato, kad tam tikri projektai „eina į minusą“, tada skubiai imasi juos taisyti ar ieško kitų projektų.
O mūsų valstybės įmonės į viską žiūri paprasčiau ir ramiau – jei reikia geram draugui pastatyti viaduką, nutiesti tiltą ar kelią, tai taip ir padarys. Negi gaila, juk vis tiek ne mano pinigai, svarsto tūlas valdininkas ar politikas. O jei dar jis gauna „otkatą“, tai kelias nutiesiamas dar greičiau. O mintys ir kalbos apie kaštus ir naudą, dažnai baigiasi paprastu klausimu – kokie dar kaštai?
Kur pelnas?
Bene svarbiausias įmonės uždavinys – uždirbti pelną. Jei įmonė kasmet yra nuostolinga, ji neturi jokių šansų išgyventi. Ir įmonė uždirbusi pelną, dalį jo paskirsto darbuotojų algoms, o visą kitą skiria investicijoms ir plėtrai.
Be to, įmonė stengiasi taupyti kaštus ir kuo daugiau gauti pelno.Tačiau tokie principai visiškai negalioja Lietuvos valstybėje. Visų pirma, kaštų mažinimas ir taupymas daugeliui valstybinių vadovų taip iki šiol ir liko mistika. Dažniausiai yra atvirkštinis procesas – stengiamasi kuo daugiau pavogti ir nusukti. Žinoma, yra ir gerų vadovų, bet jie dažniau kaip albinosai savo gentainių būryje.
O apie maksimalų pelno siekimą buvo užsiminę tik konservatoriai. Andriaus Kubiliaus Vyriausybė bandė spausti didžiules valstybines įmones, kad jos pagaliau duotų grąžą šaliai, o ne būtų valstybė valstybėje. Tačiau tokie bandymai sulaukė priešiškos reakcijos, o konservatoriams pritrūko ryžto. Deja, bet socialdemokratų Vyriausybė apie pelną visai užmiršo.
Žiūrint iš šalies, dažnai atrodo, kad politikai vadybos principais visai nesivadovauja. Kai pagalvoji ir kam tai daryti, jei bet kada gali iš „savo darbuotojų“ pareikalauti naujos duoklės – didesnių mokesčių.
Penkmečio planas
Kiekviena normali įmonė turi savo veiklos planą bent jau ateinantiems metams. Geriausi savo srities lyderiai planuoja savo žingsnius penkmečiais ar dar ilgiau ir turi atskirus skyrius ar žmones, kurie rūpinasi verslo plėtra.
Pas mus, deja, toliau savo kadencijos nieko nematoma. Atvirkščiai, dažna partija per rinkimus skelbiasi, kad pakeis ankstesnę politiką ir imsis radikalių pokyčių keisti sustabarėjusią sistemą. Ne išimtis ir valstiečiai, vis dar žadantys pakeisti buvusios Vyriausybės klaidas.
Tačiau verslui tokie pažadai ir darbai stabilumo nesuteikia, todėl ne vienas Lietuvos milijonierius man yra prisipažinęs, kad geriau savo verslą perkelti pas kaimynus į užsienį, kur ramiau ir prognozuoti valdžią gali.
Be to, dar svarbiau tęsti svarbiausius strateginius darbus, kad mūsų ekonomika ir ūkis ne trypčiotų, o pagaliau eitų į priekį.
Lietuva irgi turi konkurentų
Jei nuolat pralaimi konkurentams – anksčiau ar vėliau žlugsi. Atrodo mes šią paprastą verslo taisyklę užmiršome ir tikslingai siekiame, kad Lietuvoje ne tik būtų prastai mūsų verslui, bet ir visi žmonės išvažiuotų.
Ekonomistai jau baigia užkimti aiškindami, kad negali Lietuva galvoti kaip vagą arianti kumelė, kuri nieko aplinkui nemato išskyrus, kur pati eina.
Reikia pasižvalgyti ir į šonus, į kitas valstybes. Jei Estija ir Lenkija savo šalyje taiko mažesnius mokesčius, jei ten prekės pigesnės tai tiek verslas, tiek žmonės tikrai mieliau rinksis šias šalis. Jau nekalbant apie Vakarų Europą, kur ne tik mokesčiai mažesni, bet ir uždirbti žmonėms duoda.
Mūsų šalies vadovams atrodo rūpi tik savo daržas ir jie tarsi nemato, kad mūsų šalis traukiasi ir žmonės bėga iš Lietuvos. Kodėl Seimas ir Vyriausybė nesupranta, kad Lietuva konkuruoja su kitomis šalimis iki šiol nesuprantu. Bet gal nereikia stebėtis, jei Seimo nariai nesupranta už ką balsuoja?
Pabaigai
Tad, mieli valstiečiai, tai tik menka dalelė elementarių verslo dėsnių, bet įveskite bent šią privataus verslo praktiką ir tikrai sutaupysime pinigų ne tik šildymo lengvatai, bet ir pensijų didinimui, didesnėms nedarbo pašalpoms, pareigūnų ir mokytojų algoms. Lietuviai nustos bėgti iš šalies, o jei verslo standartus taikysime ne tik vieną kadenciją, tai gal kai kurie emigrantai net susigundys grįžti.
