O nekromantija rusų valdžia užsiiminėja jau daugiau nei dešimtmetį. Kaip nekromantai bando prikelti mirusiuosius ar prisišaukti dvasias ir demonus, taip Putino režimas iš numirusiųjų kelia ne tik Stalino ir kitų didžiųjų Rusijos žudikų kultą, bet ir jų idėjas užkariauti pasaulį ir vėl atkurti didžiąją Rusijos imperiją.
O tam kuo puikiausiai pasitarnauja tokios datos kaip gegužės 9-oji, žyminti ne tik sovietų pergalės prieš nacizmą šventę, bet ir didžiausią kada nors sukurtos Rusijos imperijos pradžią, kurios griūties taip gedi Putinas.
Dabartis ir ateitis – praeityje
45-erių Aleksejus iš Krasnojarsko nedirba jau ketverius metus. Iš pradžių šaltkalvio darbo sako netekęs dėl etatų mažinimo, bet vėliau žurnalistams prisipažįsta, kad išsiskyręs su žmona ėmė smarkiai gerti, todėl buvo atleistas.
Gyvena Aleksejus pas mamą kaime. Būtinųjų patogumų nėra, karšto vandens taip pat, bet vyras ir nesiskundžia, sako, rusų kariams Ukrainoje blogiau, o jie juk svarbesnę misiją vykdo – denacifikuoja Ukrainą ir kovoja dėl Rusijos saugumo, kurią esą nori užpulti Vakarai.
Paklaustas ar ne geriau, kad Putinas rūpintųsi ne svetimų šalių denacifikacija, o savo valstybės tualetizacija ir karšto vandens įvedimu, vyras nukerta, kad jis pakentės, svarbu, kad šaliai būtų gerai.
Ir tokių kaip Aleksejus Rusijoje ne vienas ir ne tūkstantis, o milijonai. Propagandinių televizijų užzombinti žmonės tvirtai įtikėję, kad juos puola Vakarai ir reikia ginti savo šalį, o dėl tokio švento reikalo galima ir pakentėti.
Tokios mintys per pastaruosius kelerius metus rusams brukamos kiaurą parą per visus TV kanalus. Išskyrus koronavirusą, kitų temų praktiškai nepamatysi televizijoje, nebent kaip Putinas pradėjo dar vieną reformą, kaip vėl didina pensijas ir algas.
Išskirtinis dėmesys rodomas istorijai ir, žinoma, gegužės 9-ajai. O tai pagrindinė Putino režimo šventė, žyminti didžiausią Sovietų Sąjungos laimėjimą – iki tokio dydžio Rusijos imperijos dar niekas nebuvo išplėtęs, o pridėjus visas geležinės uždangos ir satelitines šalis, rusams sukosi galva nuo laimėjimų.
Tačiau sukasi ji ir dabar, nes propaganda juos nuolat maitina didžiosios praeities vaizdiniais, istorijomis, sukeliančiomis nostalgiją ir pasididžiavimo savo šalimi jausmą. Štai gatvės apklausos rodo, kad paprastam rusui geriau truputį pakentėti dėl sankcijų, kad tik valstybei ir jos valdovui būtų geriau.
Tačiau per televizijas nė žodžio neišgirsi, kad ligoninėse ne tik trūksta elementarių vaistų ar įrangos, bet griūva patys pastatai. Nieko neišgirsi apie kracho ištiktą ekonomiką, apie reanimacijos palatoje gulintį rublio kursą. O kur dar mokytojų, policininkų ir visų kitų bėdos.
Bet kur tu ten visas jas supaisysi, kai ne vienas milijonas vis dar lauko tualetais naudojasi, karšto vandens neturi. O ir tie, kurie turėjo, jau gyvena kiauruose, griūvančiuose daugiabučiuose, kuriuos nugriauti reikėjo dar prieš 20 metų.
Šito per propagandines televizijas nepamatysi, tačiau keletą valandų be pertraukų gali žiūrėti, kokia didi šalis Rusija buvo prieš 200 ar 50 metų, kaip ją gerbė ir bijojo visas pasaulis. Ir prie televizoriaus susėdusiems paprastiems rusams pasidaro geriau, o įsipylus pora šimtų jau ir absurdišką dabartį galima iškentėti. O kai dar propagandistai plauna smegenis, kad Rusijos kariuomenė geriausia pasaulyje, o karinė technika be analogų, jau norisi išeiti ir po pasaulį su tankais ir naikintuvais pasižvalgyti.
Didžiųjų kultas ir prapilta dabartis
Ir, iš tiesų, ši propaganda veikia. Rusijoje daromos apklausos rodo, kad daugelis rusų vis dar garbina svarbiausius savo valstybės valdovus, kurie ginklu ir krauju plėtė ir augino Rusijos imperiją. Žinoma, čia karaliauja Stalinas. Milijonus savų rusų myriop pasiuntęs diktatorius dabar labiausiai gerbiamas ir mylimas.
Spėkite, kas antroje vietoje? Žinoma, kad dar vienas diktatorius Vladimiras Putinas, vis dar žadantis savo tautiečiams padaryti Rusiją didžiąja pasaulio galybe, su kuria skaitytųsi visas pasaulis.
Ne veltui Rusijos carinės vyriausybės ministras Piotras Stolypinas sakė – „Kas dešimt metų Rusijoje pasikeičia viskas, bet per 200 metų nesikeičia niekas“. O kaip savo naujausioje knygoje „Poltava“ rašė Robertas Petrauskas, rusai remiasi į savo tautos didžią imperinę istoriją ir garbina imperiją plėtusius ir sėkmingai kitas tautas užkariavusius carus ar karvedžius, mat išskyrus istoriją, nelabai kuo yra daugiau didžiuotis.
O ką paprastiems žmogeliams daryti, kuo didžiuotis, kai šalis išvogta ir išparduota? Nebelieka į ką atsiremti, dabartis tokia baisi ir slogi, kad belieka tik pasididžiavimo jausmas praeitimi, didele ir galinga carine imperija ar Sovietų Sąjunga, ir, žinoma, pyktis Vakarams dėl kurių kaltės dabar toks blogas gyvenimas. Taip teigia visos rusiškos televizijos, tai kaip tuo netikėsi? Aišku, kad kalti Vakarai, o ne šalį su oligarchais ir nomenklatūra išvogęs Putinas.
Todėl paprasti rusai užliūliuoti valstybinės propagandos užuot sprendę savas problemas ir bandę atkurti griūvančią ir iš pamatų pūvančią valstybę, rūpinasi kitų šalių denacifikacija, Azijos ir Afrikos reikalais.
Praeities demonai
Gyvendamas buvusios šlovės šešėliais, Rusijos režimas užsimojo prikelti didžiausius Hitlerio ir Stalino praeities demonus. Gerai istoriją žinantis Putinas puikiai žino, ką daro, ir naudojasi jų pasiteisinusiais metodais, sumaišydamas juos viename katile.
Iš Hitlerio Putinas išmoko naudoti psichologinį spaudimą ir bauginimą karu Vakarų valstybėms. Tik turint branduolinį ginklą, šie bauginimai gerokai efektyvesni. O kur dar patį Gebelsą pranokstanti putininė propaganda ir kova su ideologiniais priešais.
„Deja, šiandien nacizmas vėl kelia galvą. Šiandien mūsų kariai, kaip ir jų protėviai, petys į petį kovoja už savo gimtosios žemės išvadavimą nuo nacių purvo, būdami tikri, kad kaip ir 1945-aisiais pergalė bus mūsų“, – visiems, o gal ir sau, meluoja Putinas.
Iš Stalino Putinas išmoko ne tik kaip reikia sutelkti tautą į vieną kumštį ir valdyti nesuteikiant iliuzijų apie demokratiją. Karas Ukrainoje parodė, kad taktikos Rusijos diktatoriai nekeičia – jiems negaila nei kitų tautų, nei savos, žmonių gyvybės nieko nereiškia. Be to, Putinas prisiminė ir masinius trėmimus, ukrainiečiai tai jau patyrė savo kailiu.
Rusijos imperializmas niekur nedingo
Nepamiršo Putinas ir šimtmečius savo tautos išaukštinimo siekiančias tradicijas, kai rusai įvardijami Dievo išrinktąja tauta, trečiąja Roma, kuriai lemta suvienyti kaimynines valstybes. Tik „pamirštama“ įvardinti, kad žodis suvienyti kitoms tautos reiškia žudymus, skerdynes, ir okupacinį jungą.
Štai vienas pagrindinių Putino ideologų Aleksandras Duginas tvirtina, kad Rusija jei nori išlikti, turi vienintelį kelią – vėl iš naujo „sutelkti imperiją“. O ją galima sutelkti tik turint žemes, galią ir įtaką nuo Vladivostoko iki Dublino ar Lisabonos.
„Rusijos geopolitinio ir strateginio suvereniteto tikslas yra ne tik atkurti prarastus „artimojo užsienio“ regionus, ne tik atnaujinti sąjunginius santykius su Rytų Europos šalimis, bet ir įtraukti žemynines Vakarų valstybes naujajame Eurazijos strateginiame bloke“, – tvirtina A. Duginas.
Putinas su savo ideologais turi aiškų tikslą atkurti buvusios Sovietų Sąjungos ir carinės Rusijos galią, įtaką ir sienas. O pateisinimas tokiam tikslui ir vėl iš praeities – tai esą istorinės rusų žemės, nes, kaip žinome, jei rusų kareivio kerzas įžengė į svetimą teritoriją, tai jau rusų žemė ir išvaryti be karo vargiai pavyks.
Gegužės 9-oji – okupacijos diena
Tad gegužės 9-oji yra kertinė Putino režimo šventė, kuri padeda pamatus visai diktatoriaus ideologinei sistemai ir ateities užkariavimams.
Po karo susikūrus Maskvos diriguojamam sovietiniam blokui, visur išplito rusų įtaka, o rusų sąmonėje kitos valstybės tampa jei ne jų žemėmis, tai bent satelitinėmis, nuo jų priklausomomis valstybėmis.
Ne veltui Putinas su savo propaganda vis pila melą, esą Ukraina ne valstybė, neturi valstybingumo, nesėkminga šalis, kur veši korupcija ir nacizmas, tad Rusija turi teisę ją „išlaisvinti“ ir prijungti prie didžiosios Rusijos.
Jei ne gegužės 9-oji, Rusija nepretenduotų į visas buvusias sovietines respublikas, kurias užsigrobė per II pasaulinį karą ir dabar laiko savomis. Užteko 50 metų jungo ir tai jau rusų žemės, nesvarbu, kad prieš tai šimtus ar tūkstančius metų rusų ten nebuvo nė kvapo.
Gegužės 9-oji kuo puikiausiai pasitarnauja ir propagandai tarp rusakalbių ir propagandos paveiktų žmonių. To dėl ne be reikalo Vilniuje tiek metų Rusijos ambasadoriai rėždavo ugningas kalbas Antakalnio kapinėse, nuolat saugojo sovietinių karių su automatais ir tankais paminklus – esą tai šventi kapai ir kultūrinės vertybės.
Šios šventės ir simboliai padeda telkti savo šalininkus aplink Putino režimą, nepamiršti „didžiosios“ tėvynės Rusijos ir kurti penktąją koloną, kuri atėjus laikui pasitarnaus saviems tikslams.
O žmonės tiki, net ausys linkta, kai atėjusios į Antakalnio kapines moterys aiškina, kad sovietinės okupacijos nebuvo, Ukraina pati provokuoja, klausydama amerikiečių nurodymų.
Tad Putino propaganda gegužės 9-ąją iš pergalės prieš nacizmą dienos ją pavertė Rusijos imperializmo ir jos galios šlovinimo diena.
Politinis Frankenšteinas
Tad gyvendamas Rusijos imperijos užkariavimų praeitimi Putinas iš naujo bando sukurti imperiją. Jis kaip ir daugelis rusų nesupranta, kad šalis gali būti gerbiama ne tik dėl tūkstančių tankų ir branduolinių galvučių skaičiaus, ne tik dėl jėgos ir agresyvumo.
O jei ir supranta, Putinas suvokia, kad sukūręs korupcinę sistemą ir leidęs sau ir oligarchams išvogti valstybę, nebegali atsukti laikrodžio atgal ir sukurti sėkmingą valstybę, kuri galėtų didžiuotis mokslo išradimais, IT sektoriumi ar puslaidininkių gamyba, o ne branduoliniu ginklu ar S400 zenitinių raketų sistemomis.
Kai esi atsilikęs, silpnas ekonomikoje ir neturi, kuo didžiuotis dabartyje, belieka tik praeitis, kuria Putinas bando sutelkti tautą ir vėl ją varo į didžiulį karą. Tik šį kartą bandoma prikelti politinį Frankenšteiną – kadaise buvusią imperinę valstybę, kuri nepajėgi vėl tokia tapti.
Tad Stalinas, Hitleris ir kiti didieji pasaulio žudikai, jau paruošė vietą šalia savęs ir Putinui. Tik turbūt dabar lažinasi, kiek jam liko laiko.
