Daugiau nei pusantro metro aukščio betoninė tvora ir už jos agresyviai besidraskantys palaidi šunys - tokį kliūčių ruožą privalėtų įveikti žmonės, panorę aplankyti Radviliškio miesto pašonėje esančiose senosiose žydų kapinėse palaidotų artimųjų kapus, rašo antradienio "Respublika".
Per „Respublikos“ atliktą žurnalistinį tyrimą paaiškėjo, kad ši problema egzistuoja jau ne vienus metus. Tačiau kapinių priežiūros ir tvarkymo funkcijas vykdyti privalantys Radviliškio rajono savivaldybės atstovai jos iki šiol nesprendė. Arba tiesiog nenorėjo spręsti.
Anapus tvoros - agresyvūs sargai
Akmeniniai ir betoniniai antkapiniai paminklai, kurių šiose kapinėse yra 86, stūkso rytinėje aptvertos teritorijos dalyje.
Greta kapinių, vakarinėje tos pačios teritorijos dalyje, stovi sodyba. Ir kapines, ir sodybą juosia aklina betono tvora.
Į šią teritoriją patekti galima pro metaline viela apraizgytus sodybos vartelius, tačiau toks noras greitai išgaruoja. „Palaidi pikti šunys“ - ant mūrinio gyvenamojo namo pritvirtinta geltona lentelė įspėja, kad patekus anapus tvoros sveiką kailį išnešti vargu ar pavyks.
Tai, kad užrašas lentelėje - visai ne blefas, netrukus patvirtina prie uždarytų vartelių artėjančių keturkojų skalijimas.
Du gerai įmitę šunys netrukus kone visu kūnu bloškiasi į medienos lakštus, dengiančius metalinius vartelių virbus. Laimei, peršokti vartelių keturkojams nepavyksta.
Pro skylę viename iš vartelius dengiančių medienos lakštų matyti kybanti spyna. Netrukus pro šią skylę lauk išlenda aštriailtis snukis, kurio savininkas dantimis dar labiau didina ertmę medienos lakšte ir mėgina skintis kelią lauk. Nesėkmingai.
Mirusiųjų atminimą teršia šunys
Pasak sodybos pašonėje „Respublikos“ sutiktų prašalaičių, šeimininkai čia nuolatos negyvena. Tik vakarais esą atvažiuoja pašerti šunų.
Patvoriu paėjėjus keliasdešimt metrų Radviliškio kryptimi išorinės tvoros aukštis laipsniškai mažėja. Anapus jos išnyra memorialinė lenta. „Senosios žydų kapinės. Tebūnie šventas mirusiųjų atminimas“, - skelbia užrašai lentoje lietuvių, hebrajų ir jidiš kalbomis.
Tačiau ir čia netrunka prisistatyti keturkojai sargybiniai. Skalydami jie atbanguoja per žolę tiesiai nuo paminklų, žyminčių mirusiųjų kapavietes. Akivaizdu, kad agresyvūs augintiniai per kapus gali bėgioti kada panorėję.
Žemės nuolydyje įsmegusi išorinė tvoros pusė galiausiai išvis susilygina su šlaitu. Šioje vietoje į kapinių teritoriją būtų galima patekti be didelio vargo. Tačiau tam ryžtis galėtų nebent japonų kamikadzė, kuriam nebaisūs kitoje tvoros pusėje laukiantys iššiepti šunų nasrai. Peršokti įsmegusią tvorą iš vidinės pusės šunys negali, nes žemė anapus tvoros ties šia vieta yra kur kas žemesnio lygio nei iš išorės.
Tolima kelionė - šuniui ant uodegos
Masyvi tvora, ant jos vartelių kybanti spyna ir po kapinių teritoriją lakstantys agresyvūs keturkojai visai neseniai niekais pavertė išeivių iš Lietuvos planus aplankyti šiose kapinėse palaidotų tėvų amžino poilsio vietą.
Prie kapinių atvykę emigrantai liko it musę kandę, nors galimybių patekti į kapines ieškojo daugiau nei valandą. Žmonės tegalėjo patrypčioti už masyvios betoninės sienos, juosiančios kapinių teritoriją, ir iš tolo pamėginti akimis surasti tėvų kapavietę.
Savo tėvus jie čia palaidojo beveik prieš pusę amžiaus. Anot išeivių, tarybiniais metais jokių problemų aplankyti tėvų kapavietę neiškildavę. O nepriklausomoje Lietuvoje kapinėse, kurios yra kultūros paveldo vertybė, karaliauja šunys.
Komentarai
Zenonas Stundžia, Kultūros paveldo departamento Šiaulių teritorinio padalinio vyriausiasis valstybinis inspektorius, laikinai pavaduojantis padalinio vedėją:
Ši situacija yra žinoma. Kadangi ten neužfiksuota jokių vandalizmo atvejų, nebuvo suskubta imtis reikiamų priemonių problemai spręsti. Manau, visą šį reikalą įmanoma išspręsti civilizuotai. Sodyba yra teisėta, todėl tereikia tik fiziškai atskirti jos ir kapinių teritorijas. Kad palaidi šunys negalėtų patekti į kapinių teritoriją, o kelias į kapines mirusiųjų artimiesiems būtų atviras, kaip ir priklauso. Problemos sprendimą reikėtų pradėti nuo savivaldybės, nes būtent savivaldybė vykdo kapinių tvarkymo ir priežiūros darbus. Ta problema iki šiol nebuvo labai aštri, tačiau iš Izraelio atvykusių žmonių patirta nesėkmė parodė, kad situaciją reikia spręsti neatidėliojant. Spręsti ir žmogaus teisių nepažeidžiant, ir užtikrinant galimybę aplankyti kapus. Nejauki situacija, bandysime aiškintis mes tuos dalykus, rasti kokį nors sprendimo būdą kartu su savivaldybe ir savininku.
Irma Krinickaitė, Radviliškio rajono savivaldybės administracijos vyriausioji specialistė paveldosaugai:
Mes jokio oficialaus skundo dėl to, kad žmonės negali patekti į šių kapinių teritoriją, nesame gavę. Tačiau apie šią problemą teko girdėti, nes artimųjų kapų negalėję aplankyti žmonės kreipėsi į Radviliškio miesto seniūniją. Praėjusią savaitę aš pati buvau nuvažiavusi prie šių kapinių ir taip pat negalėjau ten patekti. Kreipiausi į registrų centrą, kad išsiaiškintume, kam priklauso kapinių pašonėje esanti sodyba ir ją saugantys šunys. Gavę tokią informaciją kreipsimės į sodybos savininkus ir reikalausime, kad jie užtikrintų priėjimą iki kapinių. Jei žmonės geranoriškai nesutiks to padaryti, imsimės griežtų teisinių priemonių. Negalima leisti tokios savivalės, priėjimas prie kapinių turi būti atviras visiems žmonėms. Problemą tikimės išspręsti per artimiausią mėnesį.
Sidas AKSOMAITIS
