Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) duomenimis, šių metų pirmąjį pusmetį vidutiniškai per mėnesį kompensacijas gavo apie 153 tūkst. asmenų – 5,5 proc. visų šalies gyventojų, tai yra 114,8 tūkst. šeimų – 9,4 proc. visų namų ūkių.
Bendras (unikalus) kompensacijų gavėjų skaičius per šį laikotarpį sudarė apie 243 tūkst. asmenų arba 175 tūkst. šeimų arba 14,4 proc. visų namų ūkių šalyje. Palyginti su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu, gavėjų skaičius vidutiniškai išaugo 60,5 proc., pranešė ministerija.
„Jeigu anksčiau galėdavome išskirti grupėmis, kam reikalinga pagalba – vienišiems senjorams, žmonėms, auginantiems vaikus su negalia arba jų turintiems, vienišoms mamoms arba tėvams, auginantys vaikus, tai dabar matome, kad atsiranda ir tokių šeimų, kur abu tėvai dirba, bet gauna minimalią algą ir turi du vaikus – jiems pradeda neužtekti“, – nurodo „Maisto banko“ vadovas S. Gurevičius.
Interviu naujienų portalui tv3.lt S. Gurevičius pasakoja apie išaugusį paramos maistu poreikį, pagrindinius iššūkius ir stereotipus, su kuriais susiduria „Maisto bankas“.
Jūs pasakojote, kad kai kurie žmonės galvoja, kad „Maisto bankas“ veikia kaip bankas, kuriame bet kuriuo metu galima ateiti pasiimti maisto. Su kokiais dar stereotipais susiduriate?
Žmonės apie „Maisto banką“ žino pakankamai mažai. Daugelis nė neįsivaizduoja, kad „Maisto bankas“ per mėnesį vidutiniškai padeda 170 tūkstančių žmonių. Daugelis nė nežino, kad „Maisto bankas“ per metus išdalina virš 9 tūkstančių tonų maisto. Iš jų – apie 6 tūkstančius – išgelbėtas maistas. O kas tas išgelbėtas maistas? Tai didžioji dalis maisto, kurį „Maisto bankas“ perduoda stokojantiems. Tai maistas, kuris, jei ne „Maisto banko“ veikla, būtų išmestas. O kaip vyksta „Maisto bankas“? „Maisto bankas“ vyksta kiekvieną dieną mažiausiai 502 taškuose 83 Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Tuo tašku gali būti prekybininkai, gamintojai ar ūkininkai, kurie turi maisto.
Pas prekybininką mes matome produktų, kurie būna su nuolaidomis, o tai – besibaigiančio galiojimo produktai. Atsiranda toks laiko tarpas, kai prekybininkas mato, kad nebeparduos produkto, tuomet „Maisto bankas“ skuba, kol dar jis tinkamas vartoti, ir tą pačią dieną jį išdalina. <…> Mes maistą turime paimti ryte, išrūšiuoti savo sandėliuose, ir jį per pietus atiduodame, kad žmonės juos galėtų panaudoti pietums arba vakarienei.
Daugelis „Maisto banko“ organizaciją įsivaizduoja kaip paprastą organizaciją, kuri gauna produktus ir juos atiduoda. Bet taip nėra, nes „Maisto bankas“ veikia kaip didelė logistinė įmonė, tik mūsų veikla nesiekia pelno, yra labdaringa. „Maisto bankas“ turi surinkti labai daug produktų labai greit juos išrūšiuoti ir labai greitai juos atiduoti žmonėms. Tai mes esame kaip siuntų tarnyba, tik dirbame su paskutinės dienos galiojimo produktais. Mūsų didžiulis išskirtinumas – kone 98 procentų pajėgumų sudaro mūsų savanoriai. <…> „Maisto bankas“ per mėnesį padeda 170 tūkstančių žmonių, bet statistika rodo, kad kas 9 žmogui Lietuvoje [trūksta maisto]. Vadinasi, yra mažiausiai 300 tūkstančių, kuriems reikia pagalbos – dar yra 130 tūkst. žmonių, kuriuos mes galėtume pasiekti.
Kalbate apie labai didelius paramos gavėjų skaičius, bet kaip keitėsi paramos prašytojų skaičius su laiku? Ypač, kai pragyvenimo kaštai paaugo, o žmonės dar nespėjo atsigauti po COVID-19 pandemijos.
Praėjusių metų skaičius lėmė kovidas ir augančios kainos. Praėjusiais metais „Maisto bankas“ vidutiniškai padėdavome šiek tiek mažiau negu 153 tūkstančiams žmonių per mėnesį. Šių metų spalio mėnesį mūsų skaičiai perkopė 170 tūkstančių žmonių. Tai 17 tūkstančiams žmonių padedame daugiau. Jeigu žiūrėsime į gruodžio, į sausio mėnesius, jie bus dar sudėtingesni, kadangi auga šildymo sąskaitos. Mūsų parama pasieks dar daugiau žmonių.
Iš kitos pusės, imti „Maisto banko“ skaičius kaip kriterijų, kiek žmonėms reikalinga pagalba – ne iki galo yra teisinga. Mūsų skaičiai parodo tik mūsų galimybes padėti. Ko gero, poreikis yra dar didesnis. <…> Išaugęs paramos poreikis ne tik paramos gavėjų skaičiuose pastebimas. Kiekvieną dieną „Maisto bankas“ ne tik atidavinėja maistą 600 nevyriausybinių organizacijų, bet maistą atiduoda ir tiesiogiai žmonėms.
Dar vienas dalykas – truputėlį keičiasi tas besikreipiančiųjų žmonių portretas. „Maisto bankas“ nesprendžia, kam padėti – tai sprendžia socialiniai darbuotojai. Mes matome, kad daugėja šeimų, kurioms reikalinga pagalba. Jeigu anksčiau galėdavome išskirti grupėmis, kam reikalinga pagalba – vienišiems senjorams, žmonėms, auginantiems vaikus su negalia arba jų turintiems, vienišoms mamos arba tėvams, auginantys vaikus, tai dabar matome, kad atsiranda ir tokių šeimų, kur abu tėvai dirba, bet gauna minimalią algą ir turi du vaikus – jiems pradeda neužtekti. Dažnu atveju žmogaus portretas, kuriam reikalinga pagalba, nėra stereotipinis. Mums atrodo, kad skurdžiau gyvenančių žmonių nėra mūsų aplinkoje. Bet ne, jie yra mūsų aplinkoje. Tokie žmonės yra ir prekybos įmonių kasininkai, ir net savivaldybės darbuotojai. Tai yra tie žmonės, kuriuos sutinkame kiekvieną dieną – eidami iš darbo, į darbą ar net savo darbuose. Dažnu atveju mes nežinome, kas laukia jų namuose. Galbūt tenka rūpintis sunkiai sergančiu artimuoju galbūt yra kitų bėdų. „Maisto bankas“ labai daug dirba tuo klausimu, kaip padaryti, kad pagalbos paprašyti būtų ne gėda, bet pagalbą žmonės galėtų gauti oriai.
Yra ir žmonių, kurie laikinai pateko į bėdą. Ir kai sugebame padėti žmogui oriai, kad jis nesigėdytų ateiti pas mus gauti paramos, pastebime, kad tie žmonės vėliau tampa nebe paramos gavėjais, bet davėjais. Tie žmonės ateina savanoriauti, prisideda savo lėšomis. Nesvarbu, ar tai būtų 3 eurų kasmėnesinis pervedimas, ar 3 tūkstančių eurų suma – ir tą, ir tą esame gavę iš žmonių, kurie kažkada buvo paramos gavėjai.
Ar būna atvirkštinių atvejų, kai patiems savanoriams prireikia pagalbos?
Jų nėra daug, bet būna. Žmonėms visko atsitinka. Tiesiog išskirtinumas su mūsų savanoriais – 90 procentų, jei ne daugiau, patenka į bėdą laikinai. Jie vėliau išsibraukia iš paramos gavėjų sąrašų, bet nuo to ryšys su „Maisto banku“ tampa tik stipresnis. <…> Žmonės sunkiai perlipa „Maisto banko“ slenkstį. Mano tikslas – padaryti, kad tas slenkstis būtų kuo mažesnis, kad jo išvis nesimatytų, ir kiekvienas galėtų drąsiai kreiptis į „Maisto banką“ paramos.
<..> Yra problema, kad mes turime miestų, kuriuose socialiniai paslaugų centrai veikia taip, kad gauti nukreipimą į „Maisto banką“ yra labai sudėtinga. Ir vienas iš didžiausių „Maisto banko“ skaudulių, kurį tikimės išspręsti su Kauno miestu – tai, kad ten socialinis darbuotojas dažnu atveju žmogaus nenukreipia į „Maisto banką“, jei jo pajamos minimalios, jei žmogui reikia pagalbos maistu. Bet juk yra žmonių, kurie tik laikinai pateko į bėdą, jiems šiuo metu yra sunku. Mums tiesiog yra reikalingas kokio nors žmogaus nukreipimas į „Maisto banką“. Yra tokių miestų, tame tarpe, ir Kaune, kur daug daugiau žmonių galėtų gauti paramą, jeigu nebūtų biurokratinės kliūties. Žmonėms ir taip yra sunku, o jie turi eiti ir patirti dar vieną sunkumą. Kelias turėtų būti kuo trumpesnis, kad mes galėtume kuo greičiau reaguoti į žmogaus prašymą ir tokiu būdu jam padėti.
Bet dabar jokių tiesioginių būdų tiesiai į „Maisto banką“ kreiptis nėra?
Žmonės kreipiasi tiesiogiai į „Maisto banką“, bet jiems mes patariame susisiekti su socialiniu darbuotoju. Yra labai daug socialinių darbuotojų, kuriems pakanka tik skambučio – žmonės nupasakoja situaciją ir darbuotojas greitai patvirtinta visus duomenis internetu, greitai parašo mums laišką. Paskambinę į „Maisto banką“ žmonės gali būti nukreipti į kitas organizacijas, kurioms „Maisto bankas“ suteikia paramą. Daugelis žmonių nežino, kad už daugelio labdaros organizacijų, kurios veikia Lietuvoje, stovi „Maisto bankas“.
Artėja šventės. Vieni džiaugsis kalėdiniu laikotarpiu, kiti suks galvas, kaip išgyventi. Kam tas kalėdinis laikotarpis sunkiausias? Ar padaugėja paramos prašytojų?
Gruodžio mėnesį turime daugiausiai paramos prašytojų. Laikotarpis yra sunkiausias toms pačioms grupėms, bet ypač vienišiems senjorams. Nes gruodžio mėnuo yra didelių šildymų sąskaitų mėnuo, o senjoro pensija dažnu atveju pasikeičia tik sausį. Jis norėtų vienas ar su kažkuo turėti tą šventinį stalą, bet kainos yra pakankamai aukštos. Dar viena grupė, kuri per šventes dažniau prašo paramos maistu – vaikus auginantys vieniši tėvai. Artėja šventės, per kurias mes dovanojame dovanas. Artėja moksleivių atostogos. Jeigu yra sunkesnė ekonominė situacija, žmonės negali nupirkti dovanos ir palikti vaiko be maisto, todėl perka maistą. Mes stengiamės būti tais, kurie pasirūpina maistu.
Šventinis laikotarpis yra tas laikotarpis, kai aplinkui šviesu, gražu, kai atrodo, kad visi džiaugiasi. Bet taip atrodo tik tiems, kurie patys džiaugiasi. Tiems, kuriems sunku, šiuo laikotarpiu problemų padaugėja.
Šie metai iš tiesų kupini iššūkių visiems. Išaugo ne tik elektros, bet ir maisto kainos. Su kokiais iššūkiais pats „Maisto bankas“ susidūrė?
Pagrindinis iššūkis – didėjančios sąskaitos, kurias „Maisto bankas“ turi padengti už patalpas. Didėjant nuomos kainoms didėja ir mūsų sandėlių kainos. Didėjant žmonių skaičiui, mums kyla poreikis turėti daugiau autobusų su šaldymu, kurie galėtų tą produkciją išvežioti. Kuo daugiau žmonių, kuriems reikalinga parama, tuo daugiau atsiranda mums darbo. Pas mus komunalinės išlaidos paaugo 118 procentų. Taip pat kuro išlaidos yra padidėjusios.
Kalbant apie žmonių paaukojimą, mes jaučiame, kad individualūs žmonės paskirsto savo paramą mums ir kariaujantiems ukrainiečiams. Mes suprantame, kad žmonių aukojimo krepšelis nėra beribis.
Dar vienas dalykas – nemaža dalis mūsų aukotojų priklauso vidurinei klasei žmonių. Aukotojai nebūtinai turtingi žmonės. Ekonominiai situacijai sunkėjant, visiems susiduriant su tuo, kad išaugo išlaidos, galimybė ne tik paaukoti, bet ir pačiam susitaupyti sumažėjo. Kai žmogus turi mažiau lėšų, akivaizdu, kad mažėja ir galimybės aukoti. Tačiau vienas dalykas, kuris nemažėja, tai žmonių gerumas. Mes tai matome pagal surenkamų stiklainių kiekius. <…> Nors dabar jokių signalų, kad Lietuvoje bus nauja banga žmonių iš Ukrainos, ruoštis reikia. „Maisto bankas“ ruošiasi, kad galėtų padėti.
Praėjusį mėnesį „Maisto bankas“ turėjo incidentą su Kremliaus propagandą skleidžiančia Erika Švenčioniene – vienoje iš Kaune vykstančių parduotuvių dėl jos net sustabdyta akcija. Kas skiria savanorius – jūs patys ar organizacijos?
„Maisto banko“ akcija yra „Maisto banko organizuojamas renginys, kuriame dalyvauja kone 300 skirtingų organizacijų. Mes pasiimame visas organizacijas, kurios veikia pagal vienodą standartą ir pasižada atlikti tam tikrus reikalavimus. <…> Tūkstančius „Maisto banko“ savanorių, kurie ateina į mūsų sandėlius kas dieną rūšiuoti maisto, mes pažįstame. O savanorius parduotuvėms pasirenka konkreti organizacija. Mes visada ir akcentuojame, kad užėjus į parduotuvę reikia pažiūrėti, kokiai organizacijai aukojama. Nes jeigu tai vaikų organizacija, tuomet reiktų į vaikų prekes žiūrėti. Jeigu tai senjorų, tai į senjorų prekes. Tai savanorius atsirenka organizacijos. O vien tik „Maisto banko“ organizacijoje dalyvauja tūkstančiai žmonių. Mes turime tam tikrus principus, pagal kuriuos prašome, kad vadovautųsi organizacijos.
<…> Kalbant apie šį nemalonų atvejį, tai reikia atsižvelgti į tam tikras „Maisto banko“ vertybes. Mes padedame skurdžiau gyvenantiems žmonėms ir matome svarbią misiją prisidėti prie valstybės gerovės. Akivaizdu, kad vykstant karui Ukrainoje mūsų valstybė yra užėmusi labai aiškią poziciją. Šalis padeda nuo karo nukentėjusiems žmonėms iš Ukrainos. Mes negalime leisti, kad mūsų renginiuose savanoriautų žmonės, kurie turi visiškai kitokias vertybes.
Mes sulaukėme skambučio iš vienų iš aukotojų, kuris pasakė, kad nuolat remia „Maisto banką“ – organizaciją, kuri tomis pačiomis vertybėmis tiki, kaip ir jis. Čia yra svarbu kalbėti apie žmonių orumą, kurį kartais priešingai mąstantys pamini. Tam ir reikalingos sutartys su organizacijomis. Mes negalime leisti bet kam vilkėti „Maisto banko“ prijuostės.
Sugrįšiu prie skurdo. Statistika tikrai negailestinga – kas 5 Lietuvoje patiria skurdą, ir Lietuva vis dar pirmauja tarp ES šalių. Kokios būtų jūsų įžvalgos, kodėl mes su tuo skurdu nesusitvarkome? Ar įmanoma iš jo išlipti?
Dėl skurdo tiek ši, tiek buvusios Vyriausybės pakankamai daug gerų dalykų nuveikė – atsirado vaiko pinigai, girdime apie pensijų didinimą, elektros kaštų sumažinimą. Yra daug gero padaryta tam, kad pasivytume tą „nuvažiavusį“ Europos socialinės gerovės traukinį.
Bet iššūkis tame, kad daugelį dalykų darome indeksuodami seną dydį. Tai indeksuok indeksavęs, jeigu vieną kartą to nepadidinsi dvigubai, tai nieko nebus. To „padidink jį dvigubai“ Lietuvoje dar nėra įvykę. O kaip padaryti tą milžinišką žingsnį, kad susilygintume su ES, o ne nuolat bandytume ją vytis lėtu žingsniu? Atotrūkis tarp mūsų vis didės, jeigu kažkokiu momentu nepradėsime bėgti ir greitėti kaip ES. Čia yra makroekonomikos dalykai, kurie nuo „Maisto banko“ nepriklauso. Bet yra dalykų, kurie nereikalautų jokių pinigų, bet iš karto pagerintų skurdo situaciją. Tai tie dalykai susieti su „Maisto banku“.
Lietuvoje išvaistoma labai daug maisto. Jis tiesiog nukeliauja ne žmonėms, bet yra išmetamas. Jeigu būtų sistema, kuri užtikrintų, kad maistas negali būti švaistomas, bet būtų atiduotas labdaros organizacijoms, to maisto būtų ženkliai daugiau atiduodama. Tuomet mes nekalbėtume apie „Maisto banko“ 170 tūkstančius, bet apie 300 tūkstančius paramą maistu gaunančių žmonių. Tokiu būdu žmonės ne išmokas gautų, bet papildomai maisto. Jų išlaidos maistui pamažėtų – sutaupytų daug pinigų. Tai prisidėtų prie skurdo mažinimo.
Ačiū už pokalbį.
