Įstodama į Europos Sąjungą, Lietuva žengė teisingą žingsnį. Nors tuo metu buvo ir ne visai sąžiningų tuometinių euroentuziastų pastangų alumi ir skalbimo milteliais skatinti balsavimą referendume, lieku prie tos pačios nuomonės: esame ten, kur norėjome ir turėjome būti. Taip nusprendėme patys, suteikdami galimybę sau ir valstybei pakartotinai sugrįžti ten, kur ji buvo savo valstybės jaunystėje – į Europą.
Nekalbėsiu apie pasiekimus, nes ne jie yra šio straipsnio dėmesio centre. Kaip žinia, nepasitenkinimas esamu – natūralus protaujančios gyvybės noras tobulinti ir kurti geresnę bei tobulesnę savo būtį požymis ir varomoji jėga. Po beveik ketvirčio amžiaus, kai atstatyta Lietuvos nepriklausomybė ir beveik dešimtmečio, kai tapome ES nariais, daugelis mūsų formuluoja naujus klausimus apie savo būtį, savo valstybę ir visų mūsų ateitį: Ar esame patenkinti tuo, kaip vystosi ES ir Lietuva? Kokius blogiausius ES bruožus perėmė Lietuva? Kiek dar turės emigruoti iš Lietuvos žmonių, kad valdantiesiems taptų nepatogu ne tik prieš savo tėvus, bet ir tautą? Ir kodėl rinkėjai toleruoja valdančiųjų primestas žaidimo taisykles?
Šiandien ES yra superbiurokratizuota valstybių sąjunga, kurioje gyvulių laikymo sąlygoms kartais dėmesio skiriama daugiau, nei ES šalyse gyvenantiems žmonėms. ES biurokratija tapo savarankiška sistema, galinčia apseiti be rinkėjų, nors ji (biurokratija) kalba ne savo, o visos sąjungos, t.y. ir visų mūsų vardu. Bet ar ji dėsto mūsų siekius, ar atkakliai siekia savo, mums nežinomų, tikslų? Blogiausia yra tai, kad rinkėjų nuomonės vis mažiau paisoma, todėl ir į Europarlamento rinkimus ES šalyse kaskart ateina vis mažiau rinkėjų. Kodėl nepasitikima politikais? Kodėl dabartiniai politikai kontraversiškai vertina referendumų rezultatus Kroatijoje ir Lietuvoje? O klausimas: kaip būtų pasibaigęs referendumas ES, jeigu šalių narių rinkėjų būtų paklausta: „Ar pritariate, kad ES Konstitucijoje būtų paminėtos krikščionybės šaknys, kaip galimas Europos vienijimosi pamatas?“- taip ir liko atviras. Tačiau biurokratai apėjo šį klausimą. Ar ne todėl šiandieną ne tik tautinės, bet europinės tapatybės klausimas visiems mums tampa problema? O kai kas (mokslininkai, filosofai) net tvirtina, kad tai senosios Europos saulėlydžio pradžia.
Deja, Lietuva greitai perėmė blogiausias ES tradicijas – biurokratija ir politinis elitas taip pat greitai nutolo nuo rinkėjų ir, deja, netapo savo valstybės tradicijų puoselėtojais. Kodėl mūsų politikų pažiūrose įvyksta staigus virsmas, nors nei vieno politiko straipsnio arba viešo pasisakymo apie kokią nors jų išpažįstamą naują vertybę, galinčia tapti tradicine mūsų tautai, taip ir neteko perskaityti ar išgirsti. O tai kelia pavojų mums visiems, nes nepaaiškinę, nepasitarę ir nepaklausę rinkėjų, politikai gali ryžtis patiems kontraversiškiausiems sprendimams. Blogiausia, ką sukūrėme patys, – išsigimusią politinę sistemą (nepasiduodančią nei visuomenės, nei rinkėjų kontrolei). Nors pasauliui formaliai ji atrodo demokratinė, tačiau savo turiniu yra sklidina valdančiųjų politinių jėgų protegavimo (pradedant privilegijomis rinkimuose, seiminių partijų finansavimu, netoliaregiškais ir pataikaujančiais politologais, politikų valdoma žiniasklaida, įtakojamais teismais bei jėgos struktūromis) ydų. Kol kas teisingumas ir tiesa Lietuvoje yra tik deficitinių reiškinių sąraše. Todėl ir politinėmis partijomis, ir politikais Lietuvoje nepasitikima. Tai, kad žmonės nepatenkinti savo padėtimi, rodo ir daugiau nei ketvirtis Lietuvos gyventojų, kurie emigravo, paliko gimtuosius namus, nes dauguma jų savo ateitį jau sieja ne su Lietuva.
O valdantiems politikams, matyt, tokia padėtis patinka, nes jie nieko nedaro, kad išvykstančiųjų mažėtų, o išvykusieji būtų suinteresuoti grįžti namo. Atrodo, žinau ir kodėl: sugrįžusiems namo „makaronų ant ausų jau nepakabinsi“, kaip vietiniams,– už savo darbus tektų atsisveikinti su privilegijomis, kurias suteikia valdžia. Tikriausiai emigracijos fronte gerų naujienų dar negreit sulauksime dar ir todėl, kad ir valstybingumo genų mūsų rinkėjai turi nedaug – dominuoja tik materialiniai ir dar kažkiek kultūriniai interesai. Privalome suvokti, jog praradę valstybingumą tapsime it medžiai be šaknų, kuriuos išverčia pirmoji stipresnė audra: pilvus prikimšim, bet tuomet dvasia nuolat badaus. Ir dar neaišku, kuris badas bus baisesnis. Nuo to momento visa mūsų valstybės praeitis taps jau mirusia istorija, nes ji neturės savo tąsos, užtikrinančios kiekvienos šiandieninės valstybės gyvastį. Ne mūsų, o jau pasaulio istorijos nuosavybe taps (jeigu apskritai taps) kunigaikštis Vytautas Didysis ir karalius Mindaugas, Žalgirio mūšis bei Stasys Girėnas ir Steponas Darius, mūsų dainuojant revoliucija ir visa kita, ką mūsų tauta buvo sukūrusi. Politikos, kaip ir gamtos dėsniai negailestingi ir žiaurūs: ištižėliai (baudžiauninkai) bei valstybė yra du nesuderinami dalykai.
Esame ES nariais, t.y. turėtume būti lygūs ne tik ekonominėmis, kultūrinėmis, bet ir politinėmis teisėmis su prancūzais, vokiečiais, danais ar švedais. Tačiau, pavyzdžiui, šios lygybės iš mūsų Europarlamentarų darbų Briuselyje nesimato: ar iš įpročio jie tūno kamputyje, kad neužkliūti, nes yra tapę etatiniais pritarėjais (rankų kilnotojais) balsuojant, ar iš tiesų Lietuvoje nemato jokių problemų, kurias būtų galima iškelti ES lygmeniu ir, suradus pritariančių balsų iš kitų ES šalių, išspręsti pasiūlytą problemą iki galo (kartu išsprendžiant ir kitų ES šalių narių panašias problemas)?
Štai, kad ir idėja dėl kompensacijos už mūsų darbo jėgos panaudojimą kitose ES šalyse. Kai kas mane dėl šios minties baisiausiai kritikuoja: “Juk ES atsilikusioms šalims „dovanoja“ struktūrinius fondus. Kaip galima reikalauti kompensacijos už darbo jėgą?“ – tvirtina tokie kritikai. Bet struktūriniai fondai yra skiriami ekonominiams skirtumams tarp ES valstybių mažinti, o ne didinti! O nusiurbta darbo jėga kaip tik didina ekonominį skirtumą tarp šalių! Be to ES struktūrinius fondus gauna ne tik atsiliekantieji, bet ir pirmaujančios ES šalys. Ir niekas iš jų nereikalauja „užmokesčio“ už paramą. Laikas būtų subręsti. Šiandien pasaulyje viskas (ir fizinis, ir intelektualus darbas, gamtiniai resursai bei įvairus kitas materialus ir nematerialus turtas) yra įvertinti, t.y. turi savo kainą. Savo kainą turi ir išlaidos (darželiai, mokyklos, universitetai, bibliotekos, poliklinikos ir ligoninės, miestai, keliai ir kita infrastruktūra), kurias valstybė skiria darbo jėgai paruošti. Nereaguodami į emigraciją politikai už darbo jėgos rengimą kitiems moka pačią brangiausią kainą (savo valstybės jaunyste, intelektu bei ateitimi) – tapome nemokamais pigios darbo jėgos tiekėjais vakarams. O mūsų malūno girnos (aukštosios mokyklos), deja, savo šaliai mala tik orą, palikdamos Lietuvą be jos ūkiui reikalingų specialistų.
Dabar savo dvasinį nepilnavertiškumą, gilų provincialumą demonstruoja mūsų masinės informacijos priemonės, sukėlusios isteriją apie nuo sausio 1 dienos atvykstančias „minias bulgarų ir rumunų į paklaikusią nuo baimės Didžiąją Britaniją“. Kas tai: pergyvenimas dėl britų ar ten dirbančių mūsų tautiečių? O gal politikams baisu, kad kranelis užsisuka? Išsigandom konkurencijos? Pagaliau, ar gražu taip kalbėti apie savo sąjungininkus? Gal pamiršom iš kokio molio patys esame drėbti? Gėda, kad žurnalistai nesugeba sukurpti nei vienos normalios šių įvykių analizės. Tai kokia yra dabar skelbiamų straipsnių prasmė?
Jau seniai bandau išsiaiškinti: ar galima dėti lygybės ženklą tarp laisvo asmenų judėjimo ES ir ekonominės migracijos? Bandydami atsakyti į šį klausimą eurobiurokratai tesugeba išmekenti kažką nesuprantamo. Neabejoju, jog Europos Sąjungai šiandien tai vienas iš aktualiausių klausimų. Juk matome, kokios politinio bei socialinio – ekonominio pobūdžio aistros dėl imigrantų dabar kyla Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje, Olandijoje ir kitose turtingose ES šalyse. Įdomu tai, jog kol kas tik viena Didžioji Britanija kelia klausimą (manau, jog visai pagrįstai) dėl nevaldomos imigracijos, argumentuodama savo veiksmus imigrantų atžvilgiu tuo, jog jie kelia grėsmę šalies socialinės gerovės sistemai, prastai integruojasi į visuomenę, o imigrantų iš kitų ES šalių atvyksta nepateisinamai daug. Atkreipiu dėmesį į tai, kad politikai nedviprasmiškai pareiškė, jog daug vietos gyventojų yra išstumti iš darbo rinkos ir sėdi be darbo. Tai visiškai nepanašu į Lietuvą, nes anglų politikai ignoruoja darbdavių pasisakymus, kad jiems geresni darbuotojai yra imigrantai. Nes suvokia: pirmiausiai gerai gyventi turi savi piliečiai ir jų rinkėjai. Manau, politikai reaguoja ir į Europos Sąjungos tyrimų agentūros „Eurostat“ prognozes, kad 2060-aisiais kas trečias Didžiosios Britanijos gyventojas bus antros arba trečios kartos imigrantas, o grynųjų emigrantų skaičius padidės iki 12 mln. Tokia reakcija rodo, kad Britanijoje, garsėjančioje savo multikultūralizmu, požiūris į imigraciją keičiasi ir tampa griežtesnis.
Tuo tarpu kitos ES šalys kol kas informuoja pasaulį tik dėl nesėkmingos, bet labai brangios užsieniečių integracijos problemos. Tiesa, jau ir Vokietija, kaip ir D.Britanija atkreipė dėmesį į socialinį imigracijos aspektą. Kaip matom, šalys nurodo skirtingas priežastis, tačiau jų pasekmė yra viena – į ES vykstanti imigracija. Štai, ar būtina kreipti dėmesį į tai, kad, pavyzdžiui, vien per pirmą 2013 metų pusmetį į Vokietiją atvyko 67 tūkst. rumunų bei 29 tūkst. bulgarų? O kas bus paskui? Kaip traktuoti šį reiškinį: ar tai ekonominė migracija, ar laisvas asmenų judėjimas? Visai neseniai tokią situaciją spaudoje pakomentavo neįvardinti ES pareigūnai: „judėjimo laisvė – vienas pagrindinių bloko principų, bet ji nereiškia, kad kiekvienam turi būti prieinamos socialinės garantijos“. Tokia pozicija stipriai keičia reikalo esmę. Ar tai reiškia, kad tai bus „laisvas asmenų judėjimas be socialinių garantijų“? O gal socialinių garantijų nebūvimas bus naudojamas tik trečiųjų šalių piliečių atžvilgiu? O gal iš viso naujai bus suformuluotas ES požiūris į imigraciją, pavyzdžiui, įsileisti imigrantų į šalį tiek, kiek ji savo darbo rinkoje turi laisvų darbo vietų? Neabejoju, kad diskusija dėl imigracijos ES taps viena svarbiausių temų jau pačioje artimiausioje ateityje, nes ES tikrai nesirengia prarasti vieno iš ekonomiškai stipriausių savo narių – Didžiosios Britanijos. Jos pastangos ir priemonės, kuriomis bandoma reguliuoti imigraciją, akivaizdžiai bus diskusijų dėmesio centre.
Būtina prisiminti, jog Laisvas asmenų judėjimas neatsiejamas nuo 1985 m. Šengeno sutarties (taip pat 1990 m. Šengeno konvencijos ir 1999 Šengeno sutarties įtraukimo į Bendrijos teisyną), padėjusios laipsniškai atsisakyti valstybių narių tarpusavio sienų kontrolės. Pasaulis iki dabar labai pasikeitė. Tuo metu niekas negalvojo apie tokius imigrantų srautus, nebuvo susiformavęs ir toks reiškinys kaip ekonominė migracija, o ES didžiosios šalys paprastai tenkinosi daugiausiai iš savo buvusių kolonijų atvykstančia darbo jėga.
Nuo 2004 m į Rytus vykstanti ES plėtra kardinaliai išbandė laisvą asmenų judėjimo tvarumą: „Įgijome gana sudėtingos patirties, kai prieš dešimtmetį prisijungė tos aštuonios šalys (ES plėtra į Rytus), – D.Camerono Konservatorių partijai atstovaujantis parlamento narys Nigelas Millsas tvirtino naujienų agentūrai AFP. – Prognozavome, kad atvyks 13 tūkst., tačiau panašu, kad atvyko apie milijonas. Tai buvo tikra katastrofa.“
Mano nuomone, laisvas asmenų judėjimas (toks, kokį suprato ES kūrėjai) yra galimas tik tarp ekonomiškai panašaus išsivystymo šalių. Ekonomiškai silpnesnių šalių priėmimas į ES iškreipė laisvo asmenų judėjimo principą, nes prasidėjo ne tik ekonominė, o tikrąja šio žodžio prasme, masinė migracija, neturinti nieko bendro su laisvu asmenų judėjimu ES. O juk į turtingesnes ES šalis imigruoja ne tik naujų ES, bet ir trečiųjų šalių darbo jėga. Kol kas Briuselio požiūriu, pirmieji (atvykę iš ES šalių) naudojasi laisvu asmenų judėjimu, o trečiųjų šalių piliečiai yra pasaulinės ekonominės migracijos dalyviai. Gi aš manau, jog šios dvi imigrantų grupės niekuo nesiskiria – daugiausiai dirba nekvalifikuotus darbus, uždirba minimalų arba nedaug jį viršijantį atlyginimą. Beje, dauguma jų dirba neturėdami jokių socialinių garantijų.
Pagal savo formą migracija, kaip žinia, gali būti arba savanoriška, arba prievartinė. Emigracija iš Lietuvos buvo ir iki šiol yra prievartinis aktas, kurio pasėkoje Lietuvą paliko iki 80 – 85 procentų emigrantų (apie 0,5 mln. žnonių). Ir tik likę, maždaug 15 proc. – studentai, išvykę mokytis, mokslininkai, komandiruotieji, šeimų susijungimo pagrindu emigruojantys piliečiai, aukštos kvalifikacijos specialistai, iš anksto pasirašę darbo kontraktus, jų šeimų nariai, t.y. savo noru išvykę Lietuvos piliečiai, visiškai atitinka laisvo asmenų judėjimo sampratą ir turinį.
Taigi, jau dabar aišku, kad turime ruoštis naujiems iššūkiams ir debatams ES dėl naujos imigracijos politikos. Bet ar Lietuva, tiksliau jos atstovai darbo grupėse, o vėliau prie jų prisijungę ir politikai, yra pasirengę ginti šalies poziciją? O kokia ji? Ar visuomenė dalyvaus Lietuvos pozicijos formavime ir debatuose? O gal vengdami to, mūsų politikai tyliai sutiks, kad migracijos klausimai, iki šiol buvę nacionalinės kompetencijos srityje bus perduoti centralizuotam ES valdymui? Ir jau po visko informuos mus apie priimtus sprendimus? Gal bent šį kartą pasielkim kaip tikri europiečiai.
Dainius Paukštė Migracijos klausimų ekspertas, LSDS pirmininko pavaduotojas http://paukste.lt
