Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
× Pranešti klaidą
Tai visa Lietuva turi spręsti, o ne kažkokia "koalicija"
@palauk palauk
Európai visos Lietuvos celofanai nereikalingi. Ji renkasi Landsbergį...
Man šits pudelis taip patinka...
@Mmm
Po keliu litru vodkes pradeda patikti?
Narkomanę
Sakiau ir sakysiu, ne tuos sajungininkus Gabrielius issirinko. Laisves partija nedaug skiriasi nuo vatniku. Ar is viso skiriasi?
@Ha ha
Pagal save pasirinko sąjungininkus, taigi, vatnikas prie vatniko ir susidaro vatnikų koalicija
tu jau ne koalicija, o koala, kuri tauzija niekus, pasidomėk.
@jo
Kloaka jau ten.
Pasvajokit, per klaida pakliuvot i Seima, pasidžiauget ir gana, laikas krautis čemodanus ir namo, daugiau jusu nematysim viešojoj erdvej, nes 5 % jau tikrai neperženksit...
@Pasvajokit
Gali jie ir surinkti 5 proc. Ju rinkeju skaicius turi galimybe augti, nes svietimo sistema jiems bando auginti elektorata
@Paziuresim pamatysim
Švietime - "linksmoji dalis" - dingo 500 dešimtokų darbų.
Jie tiesiog prapuolė.
Atrodo, švietimo ministerija pati nepabus.
Ją reiks pažadinti.
O žadinti turėtų mokinių tėvai, teisininkai, advokatai, vaikų psichiatrai, psichiatrų asociacijos, psichikos ligonių slaugos draugijos, medikai, neišsigimę žurnalistai, mokyklų ir klasių vadovai, neparsidavę rašytojai, nepriklausomos Lietuvis signatarai, paprasti eiliniai žmonės, kaimo aristokratai, miestų inteligentai, intelektualai, - kur Jūs, ar Jūs dar gyvi?
Ar tu dar gyva, Jadze prie konteinerio?
Ar tu dar gyvas, pagiriotas Glušpetrių kaimo mužikėli?
Gal jūs pabusite greičiau už "edukuotus" sostinės "inteligentus"?
Kelkitės visi, prezidentai, ministrai, benamiai ir elgetos - nes jau laikas.
Rytoj gali būti vėlu.
Neturi likti abejingas nė vienas šiam švietimo sistemos dugnui.
Nes protas turi tik vienaskaitą ir tikslias ribas, o švietimo ministerijos ir šios vyriausybės beprotybių tūkstančiai - ir visos - beribės.
Kelkitės visi, padėkit surasti dingusius dešimtokų lietuvių kalbos egzamino darbus.
Padėkit patyčių išvargintiems mokytojams kovoti prieš amžinas, neapgalvotas reformas.
Padėkit kovoti prieš valdžios aroganciją, prieš eksperimentus su vaikais ir jų ateimi.
Padėkite kovoti prieš narkotikus mokyklose.
Padėkite kovoti prieš apsimestinę "viskas gerai" tylą.
Prieš mokytojų ašaras pertraukų metu.
Prieš išugdytą ir išmoktą kurtumą, aklumą, dvasinį neįgalumą.
Prieš abejingumą.
Prieš volu niokojamą savigarbą.
Kur jūs, visi valdžios ponai, visi, švietimo reikšmės išpažinėjai.
Kur jūs visos čmilytės, olekai, Šimonytės - dabar - kai sprendžiamas švietimo, o ir vaikų likimas?
Kur jūs, kai nesant ministro, reikia aktyviais veiksmais parodyti savo poziciją?
Kur visi, kliedėję apie tai, "kokie svarbūs yra mokytojai ir kokia prasminga jų profesija"?
Padėkite bent surasti dingusius vaikų egzaminų darbus.
Kur jūs - "edukuotieji" - šaukę, kad "švietimas yra "alfa ir omega"?
Šaukę, kad "ateitis - mokyklos rankose"?
Kalba eina ne tik apie mokyklų finansavimą. Kalba eina apie tai, ką daryti, kai dingsta moksleivių darbai?
Ar matėte, kaip atrodo "prestižinių mokytojų kambarys"?
O gal - primokėkime valstybei, kad ji suteikia teisę būti mokytoju?
Mokyklas paliekančių mokytojų žodžiai veria širdį:
"Palieku mokyklą. Pavargau būti išduotas, apgautas. Ne mokinys jums rūpi.
Pavargau būti paliktas. Ir jums ne gėda?
Pavargau būti bejėgis. Jūsų ataskaitos - nėra mano tikrovė.
Pavargau spirtis į egzamino dugną.
Pavargau skaityti tėvų laiškus.
Pavargau nežinoti, kur mano ribos.
Pavargau būti "svabus". Popieriuje.
Pavargau sau kartoti: "Vaikai nekalti".
Pavargau kiekvieną sekmadienį save įtikinėti: "Pakentėk, juk greit penktadienis".
Pavargau nuolat jaustis kaltas.
Pavargau nuolat jaustis ko nors nepadaręs.
Pavargau nemokėti ilsėtis.
Pavargau gyventi tik vasarą.
Pavargau būti išmainytas į tėvų tylą.
Pavargau meluoti sau, kad "bus geriau”.
Pavargau jausti nuolatinį spaudimą dėl patikrinimų, dėl vyriausybės politikos.
Pavargau gyventi nuolatiniame strese.
Pavargau kalbėti - išgirsti nebėra ką".
Ar jūs galite įsivaizduoti, kaip mokytojus smaugia nuolatinis stresas, nuolatiniai švietimo sistemos pokyčiai, nuolat peržengiamos ribos tarp profesinio ir asmeninio gyvenimo, nuolatinis žiniasklaidos persekiojimas, nuolat mokytojam sukeliamos emocinės problemos.
Mokytojų katastrofiškai trūksta, nes į juos jau nežiūrima, kaip į žmones.
Jie jau neturi laiko ne tik miegoti, bet ir gyventi.
Švietimo tikrovė tokia, kad dingsta ne tik vaikų egzaminų darbai.
Dingsta noras būti.
Netoli tas laikas, kai diskutuosime ne apie tai, kodėl vaikai prastai išlaikė egzaminus, bet kodėl niekas jo nelaikė.
O tikrai nelaikys, nes nebus mokytojų, kurie mokytų vaikus.
Ir nepadės jokios "pedagogų pritraukimo programos" nei "kompensacinės tvarkos", nes neveiks niekas - tiesiog nebus žmonių, turinčių ir norinčių įsigyti šį išsilavinimą.
Švietimo problemų masto nepripažinimas, nusispjovimas į švietimo ministro paieškas prives prie to, kad bus vėlu ką nors keisti.
Suprantu, dabar valdantiesiems dabar ne tai rūpi.
Šimonytei kur kas svarbiau paturistauti po Singapūrą, Seimo pirmininkei neleidžia arogancija ir baimė. Didelė baimė.
O dar ir intelektų skirtumai atsistojus prieš mokytojus.
Kurie - akivaizdūs.
Bet juk kalba eina apie vaikus. Apie mūsų valstybės ateitį…
Baisiai aukštas dangus.
Baisiai žemė gili.
Jie tiesiog prapuolė.
Atrodo, švietimo ministerija pati nepabus.
Ją reiks pažadinti.
O žadinti turėtų mokinių tėvai, teisininkai, advokatai, vaikų psichiatrai, psichiatrų asociacijos, psichikos ligonių slaugos draugijos, medikai, neišsigimę žurnalistai, mokyklų ir klasių vadovai, neparsidavę rašytojai, nepriklausomos Lietuvis signatarai, paprasti eiliniai žmonės, kaimo aristokratai, miestų inteligentai, intelektualai, - kur Jūs, ar Jūs dar gyvi?
Ar tu dar gyva, Jadze prie konteinerio?
Ar tu dar gyvas, pagiriotas Glušpetrių kaimo mužikėli?
Gal jūs pabusite greičiau už "edukuotus" sostinės "inteligentus"?
Kelkitės visi, prezidentai, ministrai, benamiai ir elgetos - nes jau laikas.
Rytoj gali būti vėlu.
Neturi likti abejingas nė vienas šiam švietimo sistemos dugnui.
Nes protas turi tik vienaskaitą ir tikslias ribas, o švietimo ministerijos ir šios vyriausybės beprotybių tūkstančiai - ir visos - beribės.
Kelkitės visi, padėkit surasti dingusius dešimtokų lietuvių kalbos egzamino darbus.
Padėkit patyčių išvargintiems mokytojams kovoti prieš amžinas, neapgalvotas reformas.
Padėkit kovoti prieš valdžios aroganciją, prieš eksperimentus su vaikais ir jų ateimi.
Padėkite kovoti prieš narkotikus mokyklose.
Padėkite kovoti prieš apsimestinę "viskas gerai" tylą.
Prieš mokytojų ašaras pertraukų metu.
Prieš išugdytą ir išmoktą kurtumą, aklumą, dvasinį neįgalumą.
Prieš abejingumą.
Prieš volu niokojamą savigarbą.
Kur jūs, visi valdžios ponai, visi, švietimo reikšmės išpažinėjai.
Kur jūs visos čmilytės, olekai, Šimonytės - dabar - kai sprendžiamas švietimo, o ir vaikų likimas?
Kur jūs, kai nesant ministro, reikia aktyviais veiksmais parodyti savo poziciją?
Kur visi, kliedėję apie tai, "kokie svarbūs yra mokytojai ir kokia prasminga jų profesija"?
Padėkite bent surasti dingusius vaikų egzaminų darbus.
Kur jūs - "edukuotieji" - šaukę, kad "švietimas yra "alfa ir omega"?
Šaukę, kad "ateitis - mokyklos rankose"?
Kalba eina ne tik apie mokyklų finansavimą. Kalba eina apie tai, ką daryti, kai dingsta moksleivių darbai?
Ar matėte, kaip atrodo "prestižinių mokytojų kambarys"?
O gal - primokėkime valstybei, kad ji suteikia teisę būti mokytoju?
Mokyklas paliekančių mokytojų žodžiai veria širdį:
"Palieku mokyklą. Pavargau būti išduotas, apgautas. Ne mokinys jums rūpi.
Pavargau būti paliktas. Ir jums ne gėda?
Pavargau būti bejėgis. Jūsų ataskaitos - nėra mano tikrovė.
Pavargau spirtis į egzamino dugną.
Pavargau skaityti tėvų laiškus.
Pavargau nežinoti, kur mano ribos.
Pavargau būti "svabus". Popieriuje.
Pavargau sau kartoti: "Vaikai nekalti".
Pavargau kiekvieną sekmadienį save įtikinėti: "Pakentėk, juk greit penktadienis".
Pavargau nuolat jaustis kaltas.
Pavargau nuolat jaustis ko nors nepadaręs.
Pavargau nemokėti ilsėtis.
Pavargau gyventi tik vasarą.
Pavargau būti išmainytas į tėvų tylą.
Pavargau meluoti sau, kad "bus geriau”.
Pavargau jausti nuolatinį spaudimą dėl patikrinimų, dėl vyriausybės politikos.
Pavargau gyventi nuolatiniame strese.
Pavargau kalbėti - išgirsti nebėra ką".
Ar jūs galite įsivaizduoti, kaip mokytojus smaugia nuolatinis stresas, nuolatiniai švietimo sistemos pokyčiai, nuolat peržengiamos ribos tarp profesinio ir asmeninio gyvenimo, nuolatinis žiniasklaidos persekiojimas, nuolat mokytojam sukeliamos emocinės problemos.
Mokytojų katastrofiškai trūksta, nes į juos jau nežiūrima, kaip į žmones.
Jie jau neturi laiko ne tik miegoti, bet ir gyventi.
Švietimo tikrovė tokia, kad dingsta ne tik vaikų egzaminų darbai.
Dingsta noras būti.
Netoli tas laikas, kai diskutuosime ne apie tai, kodėl vaikai prastai išlaikė egzaminus, bet kodėl niekas jo nelaikė.
O tikrai nelaikys, nes nebus mokytojų, kurie mokytų vaikus.
Ir nepadės jokios "pedagogų pritraukimo programos" nei "kompensacinės tvarkos", nes neveiks niekas - tiesiog nebus žmonių, turinčių ir norinčių įsigyti šį išsilavinimą.
Švietimo problemų masto nepripažinimas, nusispjovimas į švietimo ministro paieškas prives prie to, kad bus vėlu ką nors keisti.
Suprantu, dabar valdantiesiems dabar ne tai rūpi.
Šimonytei kur kas svarbiau paturistauti po Singapūrą, Seimo pirmininkei neleidžia arogancija ir baimė. Didelė baimė.
O dar ir intelektų skirtumai atsistojus prieš mokytojus.
Kurie - akivaizdūs.
Bet juk kalba eina apie vaikus. Apie mūsų valstybės ateitį…
Baisiai aukštas dangus.
Baisiai žemė gili.
REKLAMA
REKLAMA
Armonaitė: koalicija turi irgi diskutuoti dėl eurokomisaro, ne tik TS-LKD