Sekmadienį didingai bus paminėtos 85-osios Kauno arkivyskupijos įkūrimo metinės. Vidudienį Kauno arkikatedroje bazilikoje iškilminga Eucharistijos liturgija bus dėkojama Viešpačiui už Kauno arkivyskupijos praeitį ir dabartį. Po iškilmių specialiai arkivyskupijos 85-osioms metinėms parengta paroda visus pakvies į Kauno miesto muziejų.Eucharistijos liturgijai vadovaus Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius, mielai atsakęs į išskirtinės šventės proga naujienų agentūros ELTA pateiktus klausimus.
- Kokius reikšmingiausius pačios Kauno arkivyskupijos gyvavimo etapus norėtumėte išskirti iš jos praeities ir kuo jie svarbūs Kauno miestui?
- Norėčiau nusikelti į tolimesnius metus, kai dar nebuvo Kauno arkivyskupijos, kai caras įsakė vyskupui Motiejui Valančiui iš Varnių persikelti į Kauną. Anuomet Kaunas buvo vyskupo tremties vieta, tačiau ši tremtis Kaunui buvo palaiminga. Su vyskupu į Kauną persikėlė ir Žemaičių kunigų seminarija. Kaunas tapo ne tik dvasinio - religinio, bet ir kultūrinio gyvenimo centru.
Kai prieš 85-erius metus Apaštalų Sostas sukūrė Lietuvos bažnytinę provinciją, Kaunas tuo pačiu liko centrine vieta, iš kurios spinduliavo dvasinė šviesa. Net sovietmečiu, kai tautinis religinis gyvenimas buvo visokeriopai engiamas, Kaunas buvo tas miestas, kuriame buvo labai gyvybingas dvasinis pogrindis.
Atkurtos Nepriklausomybės metais Kaune įsikūrė daugiausia svarbių bažnytinių institucijų, pradedant Caritas, Šeimos, Katechetikos centrais ir baigiant Bažnyčios informacijos centru bei Interneto tarnyba.
- Didinga ir tikinčiųjų mėgstama šventovė Kauno senamiestyje kažkada buvo tik parapijos, o dabar yra Kauno arkivyskupo sosto bažnyčia. Ir kiek mieste beatsirastų naujų bažnyčių, katedra lieka tikintiesiems brangiausia ir svarbiausia. Kaip Jums atrodo, kas lemia arkivyskupijos - kaip Bažnyčios centro - svarbą? Jos turtinga istorija, asmenybės, praeityje kūrusios ir dabar tebekuriančios Kauno arkikatedrą, gal - dar kažkas?
- Be jokios abejonės, arkivyskupijai labai brangios ir svarbios jos šaknys. O tos šaknys nėra tik bažnyčios, tarp jų ir arkikatedros. Šaknys - tai žmonės: dvasininkai ir pasauliečiai, kurie ne vieną šimtmetį čia gyveno, dirbo ir rūpinosi, kad Bažnyčia augtų ir neštų palaimingus vaisius. Pagrindinis arkivyskupijos rūpestis - ne gražių bažnyčių statymas ir išlaikymas, nors ir tai reikalinga, bet žmonės - gyvoji bažnyčia: šeimos, vaikai, jaunimas.
Tik prisiminkime tarpukaryje gyvavusius pavasarininkus, ateitininkus, daugybę kitų organizacijų, kurių centrai buvo Kaune. Vien Teologijos fakultetas kiek išleido Lietuvai daug gero padariusių žmonių. Mes pagrįstai galime džiaugtis ir didžiuotis tais arkivyskupijos žmonėmis, kurie nesavanaudiškai tarnavo ne tik Bažnyčiai, bet ir Lietuvai.
- Prie Kauno arkikatedros amžinam poilsiui atgulę nemažai kunigų, tarp jų - ir poetas Maironis, o pačioje šventovėje, koplyčioje, ilsisi prieš dešimtmetį pas Viešpatį iškeliavęs kardinolas Vincentas Sladkevičius. Jūs esate vienas iš tų, kurie ilgą laiką kasdien galėjo bendrauti su šiuo tauriu žmogumi. Kokį Jį šiandien prisimenate ir kokias gyvenimo (nebūtinai, tik tikėjimo) tiesas pirmasis po gana ilgo istorinio tarpsnio Lietuvos kardinolas V. Sladkevičius Jums perdavė?
- Pirmoji mano pažintis su kardinolu Vincentu įvyko tuomet, kai jis buvo tik kunigas ir Kauno kunigų seminarijos dėstytojas bei klierikų ugdytojas. Jis buvo išsilavinęs, aštraus proto ir gilios dvasios kunigas. Su didele pagarba ir dėmesiu gaudėme kiekvieną jo žodį, nes jautėme, kad tai, ką jis kalba, tuo ir gyvena. Reikėjo tik pamatyti, kaip jis susikaupęs aukodavo Mišias, kad suvoktum, kad jo širdyje glūdi gilus tikėjimas. Labai gailėjomės, kai sovietinė valdžia jį iš seminarijos išvarė.
Būdamas kunigu dažnai aplankydavau jau vyskupą Vincentą, ištremtą prie Latvijos pasienio. Aplankydavau, kai reikėdavo pasitarti ir gauti palaiminimą svarbiam darbui. Šito palaiminimo prašiau prieš pradėdamas leisti "Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką". Vėliau, būdamas jaunas vyskupas ir kardinolo pagalbininkas, mokiausi iš jo visą save atiduoti Bažnyčios reikalams. Bažnyčios ir Lietuvos reikalai kardinolui buvo visas jo gyvenimas.
- Jei žvelgtume į katedrą kaip statinį, tai istorikų teigimu, jo atsiradimui nemažai įtakos galėjo turėti pats Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas, kaip spėjama, penkiolikto amžiaus pradžioje finansavęs Kauno parapinės bažnyčios statybą. Vėliau bažnyčia buvo plečiama, rekonstruojama, atnaujinama po gaisrų ar karų. Galop aštuonioliktam amžiui einant į pabaigą, ji baigta statyti gavus Lietuvos kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Stanislovo Augusto dotaciją.
O kaip elgiasi šiandieniniai "valdovai"? Ar skuba jie tiesti ranką senutėlei Kauno arkivyskupijai, prieš keliolika metų pradėjusiai ir vis dar negalinčiai baigti arkikatedros - reikšmingo visai valstybei kultūros paveldo objekto - restauraciją?
- Būčiau tikrai neteisus, jeigu aukštinčiau tik praeities žmones, bet neįvertinčiau dabartinės Lietuvos vadovų. Taip, arkikatedrai dar reikia daug pinigų, kad ji švytėtų visu grožiu ir būtų labai patraukli tiek tikintiesiems, tiek iš viso pasaulio apsilankantiems piligrimams. Bet dabartinėje Lietuvoje yra tiek svarbių reikalų, kad reikia ačiū sakyti ir už tą paramą, kurią vis gauname. Jau švyti arkikatedros priekis, altorius, naujos grindys ir jau paruoštas projektas visos arkikatedros restauravimui.
Džiaugiuosi, kad darbai pamažu juda į priekį. Arkikatedra yra labai brangus kultūros paveldo objektas, ir jos restauravimo darbams reikalingi didžiuliai pinigai. Šiandien jų visur trūksta, todėl aimanuoti būtų tiesiog nekorektiška.
- Ką Jums pačiam reiškia šiomis dienomis minima ir Jūsų vyskupystės 20-mečio sukaktis?
- Kiekviena sukaktis - tai proga padėkoti Dievui už gautą gyvenimo ir tarnystės dovaną, o drauge - galimybė, dairantis po prabėgusius metus, pasitikrinti, kas buvo padaryta ir kas nepadaryta. Tai laikas rimtai sąžinės sąskaitai.
- Birželio pradžioje Kauno bendruomenę kviesite į dar vieną didelę šventę - paminklo Palaimintajam Popiežiui Jonui Pauliui II atidengimo iškilmes. Gal galėtumėte kiek plačiau apie tai papasakoti?
- Birželio 4 dieną Kauno Santakoje pagerbsime Palaimintąjį Joną Paulių II. Šis popiežius labai mylėjo Lietuvą, pagreitino mūsų laisvės rytą, aplankė Lietuvą ir Kauną, todėl birželio 4 d. iškilmėmis pasakysime jam "ačiū". Labai noriu, kad šioje iškilmėje dalyvautų kuo daugiau kauniečių, ypač jaunimo. Pasaulyje yra daug valstybių, žymiai didesnių už Lietuvą, kurios nebuvo taip pagerbtos, kaip Jonas Paulius II pagerbė Lietuvos žmones. Jo asmenyje turėjome ne tik gerą popiežių, bet ir artimą bičiulį.
Planuojamose iškilmėse centrinę vietą užims Jono Pauliaus II paminklo atidengimas ir šv. Mišios ant to paties "popiežiaus kalnelio", kur prieš 18 metų Šventasis Tėvas aukojo Mišių auką, dalyvaujant šimtatūkstantinei miniai.
Po Mišių iki miuziklo "Karolis" bus rodoma medžiaga apie Jono Pauliaus II lankymąsi Kaune ir kitose Lietuvos vietose. Iškilmę užbaigsime miuziklu, kuris skirtas palaimintajam popiežiui.
