Apaštalinis nuncijus Lietuvoje arkivyskupas Luigis Bonazzis sako, kad šiame besikeičiančiame pasaulyje mes turime per mažai laiko kitiems, per mažai laiko Dievui. Jis ragina atsiverti Kalėdų šviesai. Lietuvos radijo laidoje „Akiračiai“ kalbėdamas apie šeimą, L. Bonazzis teigė, kad Europa – pavargęs žemynas, nes atrodo, kad tai žemynas, kuris daugiau nebenori vaikų. O juk be vaikų nėra vilties.
– Krikščioniškasis pasaulis švenčia Kalėdas. Pasaulis itin sparčiai kinta. Kokiame pasaulyje Romos Katalikų Bažnyčia ir jos tikintieji pasitiks šias Kalėdas?
– Šis klausimas mane verčia galvoti apie tai, kaip Kalėdos buvo pasitiktos prieš 2000 metų ir kaip Kalėdos pasitinkamos šiandien pasaulyje, kuriame Bažnyčia gyvena. Turime prisiminti, kad prieš 2000 metų, kai Jėzus gimė, jam nebuvo lengva ateiti į pasaulį. Iš tiesų, jam neatsirado vietos Betliejaus miesto, kuris buvo gimtasis Jėzaus tėvo Juozapo miestas, namuose, kambariuose, ir jis turėjo prisiglausti vietoje, kurioje miegojo gyvuliai, ėdžiose. Žinoma, Jėzumi džiaugėsi jo motina Marija ir Juozapas, paskui jį aplankė piemenėliai, kurie gyveno toje vietovėje, taip pat jo ieškojo netgi trys karaliai, trys išminčiai, kurie leidosi į kelionę, kad susitiktų su tuo paslaptingu naujagimiu. Bet taip pat tiesa, kad Jėzaus gimimą šiek tiek ignoravo to meto žmonės, kurie buvo svarbūs, pvz. tai nesudomino raštininkų ir fariziejų, kurie buvo žydų tautos religiniai autoritetai, jį priešiškai sutiko ir netgi jam priešinosi karalius Erodas, kuris jo gimime įžvelgė grėsmę, ir Erodas, kaip žinome, sukėlė nekaltų kūdikių žudynes.
Šiandien globalizacijos paliestame pasaulyje, kuriame gyvename, šiame pasaulyje, kuriame žinoma beveik viskas apie visus, galėjome stebėti, beveik tiesiogiai, politinius pokyčius, kurie vyko Viduržemio jūros baseino šalyse. Kaip šis globalizacijos paliestas pasaulis priima Kalėdas? Man atrodo, kad padėtis nelabai pasikeitė.
Mūsų pasaulis nuolat keičiasi, visi sakome, kad turime daug reikalų ir teigiame, kad neturime laiko. Turime mažai laiko kitiems ir taip pat turime mažai laiko Dievui. Esant tokiai situacijai, štai pirmoji gera naujiena, kurią mums atneša Kalėdos: mes neturime laiko, o Dievas turi laiko mums, Dievas mums dovanoja savo laiką. Jis turi laiko mums ir todėl jis atėjo į mūsų namus, įėjo į mūsų istoriją, kad atneštų savo gyvenimą, savo išganymo žodį, kad praturtintų mūsų istoriją savo istorija. Taigi, jei Dievas turi laiko mums, mes irgi kviečiami skirti laiko jam. Ir Kalėdos yra tai: atverti savo širdį ateinančiam Viešpačiui, nes vis geriau suprantame, kad be Dievo mūsų Žemė yra tuščia, mūsų šventės yra be džiaugsmo. Atsiverkime Kalėdų šviesai.
– Popiežius Benediktas XVI apibrėždamas šiuolaikinės visuomenės būklę kartą savo kalboje sakė: „Gimsta reliatyvizmo diktatūra, kuri nieko nepripažįsta galutiniu dalyku ir didžiausiu matu laiko tik savo „Aš“ ir savo troškimus“. Ypač Europoje vyraujanti ideologija siekia išstumti vertybes, kurių laikytasi amžiais, siekia atskirti moralę nuo teisės. Kaip katalikams elgtis tai matant?
– Visuomenė išlieka tik tada, jeigu ji sukurta ant tvirto pagrindo, remiasi tvirtais principais, vertybėmis. 9 dešimtmečio pabaigoje matėme komunizmo žlugimą, įvairių visuomenių, kurios sėmėsi įkvėpimo iš komunizmo svajonės žlugimą. O kodėl žlugo ši svajonė? Todėl, kad buvo paremta netikromis prielaidomis ir netikrais pažadais.
Man atrodo, kad mes susiduriame su analogišku pavojumi liberalių visuomenių atveju. Kai kurios liberalios, kapitalistinės visuomenės, kurioje gyvename, prielaidos yra netikros. Pvz. yra netikra individualizmo prielaida, t. y. kad kiekvienas individas turi absoliučią laisvę, be apribojimų, kad gali daryti, ką nori, be jokios sąsajos su vertybėmis. Tai yra tas pats, kas pasakyti: aš sprendžiu, kas yra gėris. Bet gėris egzistuoja anksčiau nei aš, yra pirmiau manęs, kaip ir pirmiau daugelio kitų žmonių. Iš karto suprantame, kad, jeigu aš sprendžiu, kas yra gėris, ir trokštu tik savo gėrio, bet tai, kas yra gėris man, nėra gėris kitam, taigi suprantame, kad tikras gėris yra tas, kuris yra ne tik mano, bet visų gėris. Iš esmės gėris negali būti niekas kitas kaip visuotinis gėris. O šis individualizmas yra tai, ką popiežius vadina reliatyvizmu, t. y. tvirtų atramos taškų, tiesos, kuri viršija žmogų ir kurią turime pasiremti, nebuvimas. Ir šių tvirtų atramos taškų nebuvimas, užuot praplėtęs laisvę, rizikuoja galiausiai ją sunaikinti.
Įstatymas ir moralė yra du skirtingi matmenys. Nėra taip, kad, jeigu tam tikri įstatymai leidžia kai kuriuos dalykus, tai tie dalykai savaime tampa teisingais ir moraliais. Manau, pvz., kad tam tikrose šalyse esantys įstatymai, leidžiantys abortus, šiek tiek pataikauja žmogaus silpnybėms, tačiau visi suprantame, kad abortas nėra gėris, tikrai nėra gėris visuomenei. Jūs manęs klausiate, ką turėtų daryti katalikas šiame kontekste. Manau, kad visų pirma katalikas turi parodyti, bandyti parodyti savo pasiūlymų, savo pasaulėžiūros pagrįstumą, praturtinti taip pat ir Evangelijos patirtimi visuomenės gyvenimą.
Norėčiau pasakyti, kad kartais galvojama, kad krikščionybė yra „ne“ religija, taip nėra, krikščionybė yra „taip“ religija, tai religija, sakanti „taip“ gyvybei, „taip“ vargingiausiems, „taip“ labiausiai pažeidžiamiems. Dažniausiai atrodo, kad ji turi neigiamą išraišką: „nežudyk“, bet iš tikrųjų tai formuluotė, kuri teigia, kad reikia apsaugoti, ginti gyvybę. Krikščionis palaiko ramų dialogą su visais, nes mes, krikščionys, neturime pretenzijos turėti vienintelę tiesą, siūlome tą tiesą, kurią laikome tikra, siūlome ją ir stengiamės užmegzti dialogą su visais. Dar daugiau, šiame reliatyvistiniame pasaulyje viena iš tiesų, kurią krikščionis turėtų skleisti, yra būtent šis įsitikinimas, kad su nuolankumu per dialogą galima surasti tą tiesą, kuri nėra nei mano, nei tavo tiesa, bet ta tiesa, kuri viršija mus visus ir kurioje visi atrandame savo realizaciją.
– Vienas iš visuomenės institutų, kuris puolamas labiausiai, yra vyro ir moters šeima, sukurta laisva valia sudarytoje santuokoje. Ši tendencija rudenį pasiekė ir Lietuvą. Konstitucinis Teismas nusprendė, kad šeima turi daug formų ir kyla ne tik iš vyro ir moters santuokos. Seimo Pirmininkė Irena Degutienė inicijavo Konstitucijos pataisas, kurios grąžintų šeimą į valstybės įstatymus. Kodėl tiek energijos skiriama siekiant pakeisti šeimos sąvoką ir sumenkinti santuoką?
– Santuoka, šeima. Deja, turime atsižvelgti į tai, kad mūsų Europos visuomenė, kuri, pasak daugelio, yra viena laimingiausių visuomenių pasaulyje, iš tiesų yra mažėjanti, besitraukianti visuomenė nerimą keliančiu ritmu. Atrodo, kad tai pavargusi visuomenė, kuri nori pasišalinti iš istorijos. Kodėl? Žinoma, atsakymų yra įvairių, tai sudėtingas klausimas. Tačiau daugelis sako, kad Europa – pavargęs žemynas, nes atrodo, kad tai žemynas, kuris daugiau nebenori vaikų. O juk be vaikų nėra vilties. Ir be to, kad nenori vaikų, Europa truputį serga, nes prarandamos šeimos tradicijos, prarandame, pvz. pagarbą vaikui.
Norėčiau priminti vaiko teises, nes lengva pasakyti „skirkimės“, nes taip nori tėvai. O kur tada dėsime vaiko teises? Kaip apsaugosime vaiko teisę turėti savo tėvą ir motiną? Prisimenu visuomet, kai mokiau tikybos, vienoje klasėje buvo vienas neramus vaikas, kuris visus erzindavo, ir vieną kartą jo paklausiau: „Markai, kodėl tu toks neramus, kodėl tu visada toks nervingas?“ Ir jis man atsakė: „aš susinervinęs, nepatenkintas, nes kiti vaikai turi savo tėtę ir mamą, o mano tėvai išsiskyrę“.
Man atrodo, kad šeima visuomet buvo uola, stiprioji vieta Lietuvos visuomenėje. Ir kai kalbu apie šeimą, kalbu apie tradicinę šeimą, kurioje yra tėvas, mama, seneliai, vaikai, tarpusavio santykiai, apie šeimą, kurioje skirtingos kartos gyvena ranka rankon, todėl jos yra vilties ir tikrumo ženklas ateičiai. Tokia šeima turi būti skatinama. Linkiu lietuviams ir toliau būti reikliems išlaikant šią savo gražią šeimos tradiciją.
Man buvo pasakyta, kad pagal kai kurių tyrimų rezultatus žmonės dar pasisako už tradicines šeimos vertybes. Man taip pat sakė, kad daugiau nei 90 Lietuvos Parlamento narių pasisako už vadinamąją „tradicinę šeimą". Tai yra svarbūs duomenys, kuriuos reikia turėti omenyje, kuriant įstatymus.
Šalis, kurios pagrindas nėra tvirta ir kilni šeima, rizikuoja tapti šalimi be ateities. Taip gali atsitikti ir Lietuvai.
Nėra lengva nuspėti ateitį. Bet, žinoma, Lietuva, kuri kovoja, kad apgintų savo šeimos tradicijas: šeimą, kurioje yra tėvas ir motina, seneliai, broliai ir seserys, Lietuva, kuri išsiskiria savo dosniais įstatymais motinystės atžvilgiu, gali žiūrėti į ateitį su ramiu pasitikėjimu.
– Koks būtų Jūsų patarimas tiems, kurie ieško Dievo, bet yra pasimetę? Šiais laikais yra labai lengva paklysti.
– Tam, kas ieško Dievo ir galbūt sunkiai jam sekasi jį surasti, norėčiau pasakyti: žiūrėk, Dievas tavęs ieško. Dievas tave pralenkia šiame ieškojime. Dievas stovi prie tavo namų durų ir laukia, kol tu jam atidarysi duris. Ir tai yra didžioji naujiena, kurią krikščionybė niekada nesiliauja kartojusi: ne žmogus ieško Dievo, bet Dievas ieško žmogaus. Dievas savo meile aplenkia žmogų ir padaro įmanomą Dievo ieškojimą, kuris būdingas kiekvienai žmogiškai būtybei.
Taigi reikia nepavargti ieškoti, daryti kaip šv. Augustinas darė, melstis, sakyti: Viešpatie, tavęs ieškau, tavęs trokštu, parodyk man savo veidą. Manau, kad tam, kuris nuoširdžiai kartoja šį prašymą, gimstantį iš jo širdies gelmės, tam tikrą akimirką negali neatsiverti Dievo šviesa, kuri tampa svarbiausiu veikėju, palydinčiu jį per gyvenimą. Ir tuomet atrandame, kad Dievas yra artimesnis mums, kaip sakė šv. Augustinas, negu mes patys sau. Taigi reikia nepavargti ieškoti Dievo, ir taip pat jei jį randame, ir toliau nepavargti jo ieškoti.
Tomas DAPKUS