Nauji Metai skatina susimąstyti - kada gyvensim geriau? Kažkas paskaičiavo, kad 2013 metais Britanijoje gimusiųjų gyvenimas jiems užaugus bus blogesnis nei tų, kurie gims Taivane, Čilėje ar kitose trečiuoju pasauliu tebelaikomose šalyse. Taigi, ar vis dar verta emigruoti į Britaniją?
Per pastarajį pusmetį sutikti ar telefonu arba elektroniniu paštu pabendrauti teko su bemaž dviem dešimtimis į Londoną neseniai atvykusių lietuvių. Anksčiau tokių sutikdavau gerokai rečiau. Gal mažiau emigruodavo, o gal čia atvykę lengviau įsikurdavo ir nereikėdavo ieškoti nepažįstamų ar mažai pažįstamų pagalbos.
Pirmas naujai atvykusiųjų klausimas – gal padėtum rasti darbo? Anksčiau būdavo paprasta - pasiuntei interesantą į svetainės anglija.lt skelbimų skyrių ir problema išspręsta. Pastaruoju metu rasti darbą Anglijoje nė kiek ne lengviau nei Lietuvoje, o mitus apie lengvai randamus darbus ir iš dangaus byrančias pašalpas skleidžia tie, kas iš emigrantų “daro biznį” t.y. ima pinigus už įdarbinimą ar pašalpų “suorganizavimą”.
Beje, neseni atvykėliai dažniausiai jauni, profesijas įgiję, angliškai be vargo susikalbantys, dirbti, o ne pašalpų kaulyti atvykę asmenys. Bet kitaip nei anksčiau jie susiduria ne tik su darbo stygiaus problema, bet ir su pasikeitusiu visuomenės požiūriu į imgrantus, kurie nebelaikomi ekonomikos gelbėtojais, kaip prieš 3 ar 4 metus, bet neretai piešiami kaip Britaniją ištikusių problemų šaltinis. Visiškai neseniai paskelbta, kad Londone ketvirtadalį nusikaltimų įvykdo atvykėliai. Britų visuomenė pradeda nebepakelti politikų primestos atvirų durų naštos.
Nežinai ką daryti, kaltink auką – tokią poziciją pastaruoju metu renkasi ne tik Lietuvos, bet ir Britanijos politikai. Lietuvoj jau seniai populiari giesmelė, kad rinkėjai patys kalti, jog išsirenka nevykusią valdžią - ji giedama net buvusio prezidento Adamkaus lūpomis, savęs paties nepaklausiant, ką jis būdamas prezidentu padarė, kad rinkėjai netaptų melo, apgaudinėjimo ir papirkinėjimo įkaitais?
Kalbose apie emigraciją irgi skamba netikusios valdžios politikos aukomis tapusių emigrantų kaltinimo priegaidės. Priverstinis išvykimas užsidirbti duonos kąsnį sau ir savo šeimai pakeičiamas kalbomis apie laisvą pasirinkimą, emigrantai vaizduojami kaip žmonės, kurie nesusitvarkė su savo pačių problemomis, kurie nesurado savęs Lietuvoje, ir t.t.
Prikepta daugybė studijų ir atlikta gausybė apklausų tyrinėjant emigrantus, bet būtų pats laikas atlikti dar vieną - paanalizuoti politikų ir viešųjų asmenų pasisakymus emigracijos tema. Nenustebčiau, kad ta analizė atskleistų ne paieškas kaip spręsti problemas, bet pastangas išvengti sprendimo, nepaisant, kad emigracijos mastai jau antri metai įvardijami kaip viena iš nacionalinių grėsmių.
Anglijos politikai irgi vis dažniau ima svaidytis kaltinimais ir priekaištais, siekdami priversti bedarbius dirbti. Pašalpos apkarpomos, jų gavimas apsunkinamas, bedarbiai verčiami griebti pirmą pasitaikiusį darbą, nesvarbu, kad neatitinka jų lūkesčių ar išsilavinimo. Imigrantų viliotinis seniai pasibaigė – staiga susigriebta, kad ligoninėse ar kitur viešajame sektoriuje dirbantys atvykėliai privalo gerai mokėti anglų kalbą, apribotas studentų vizų išdavimas.
Kita vertus, kol imigrantinė darbo jėga bus pigesnė už vietinę, tol Britanijos galvos skausmas bus imigracija, o Lietuvos - emigracija. Nes Britanijos verslui reikia pigios darbo jėgos, o per brangių vietinių išlaikymą galima užkrauti ant mokesčių mokėtojų pečių.
Tačiau du dalykai, dėl kurių mano galva vis dar verta emigruoti į Angliją, egzistuoja nepriklausomai nuo situacijos darbo rinkoje ar uždarbio dydžio – šiltesnės žiemos ir žmonės mažiau susiraukę. Susiraukę čia nepritampa.
Zita Čepaitė
