Skaitydamas nedidelio verslo aprašymą viename šalies dienraštyje vėl turėjau progos stebėtis, kaip ilgai mūsų jaunoje rinkos ūkio šalyje išlieka svarbių ekonomikos dalykų lengvabūdiškas traktavimas. Žurnalistė tame dienraštyje be jokio sąžinės graužimo socialinio draudimo įmokas ir net patalpų nuomą vadino mokesčiais, o verslo įmonės pajamas – pelnu.
Tas ekonomikos traktavimo „lengvumas“ paplitęs kur kas plačiau nei apie viską aiškinančių žurnalistų bendruomenėje. Antai neseniai ir mūsų parlamente keletas jo narių suabejojo, ar galima reikalauti įmokų į Privalomą sveikatos draudimo fondą iš tų žmonių, kurie oficialiai nedirba, bet bedarbiais taip pat neįsiregistravę (taigi, nėra draudžiami valstybės lėšomis).
Šiuo atveju galima įtarti, kad minėti seimūnai Lietuvoje egzistuojančią sveikatos priežiūros sistemą laiko esant valstybinę, o ne veikiančią socialinio draudimo principais. Pirmuoju atveju sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos visiems valstybės nuolatiniams gyventojams, finansuojant jas valstybės biudžeto lėšomis. Tokia sistema nuo seno veikia Didžiojoje Britanijoje, Danijoje. Šiuo atveju užtenka būti šalies nuolatiniu gyventoju – ir esat aptarnaujamas poliklinikose ir gydomas ligoninėse nemokamai.
Jei sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos socialinio draudimo principais, t.y. finansuojamos nustatytomis įmokomis į sveikatos priežiūros fondą, tada jums tokios paslaugos teikiamos su sąlyga, kad dalyvaujate socialinio draudimo sistemoje.
Kitaip tariant, Lietuvoje sveikatos priežiūra teikiama kitaip nei, tarkime, švietimas ar kitos viešosios gėrybės. Švietimas teikiamas nemokamai (biudžeto lėšomis), sveikatos priežiūra – gyventojui dalyvaujant socialinio draudimo sistemoje.
Vienoks ar kitoks ekonominės logikos ignoravimas atsiranda dėl kelių priežasčių. Viena jų – iš komandinės ekonomikos atsineštas žinojimas, kad socialinio pobūdžio paslaugas valstybinės įstaigos parūpina nemokamai. Pamirštama, kad tokioje ekonomikoje valstybė ne tik teikė nemokamas švietimo ir sveikatos priežiūros paslaugas, bet ir nustatinėjo prekių kainas bei atlyginimus. Komandinėje ekonomikoje visos socialinės paslaugos gali būti nemokamos, nes visi ištekliai skirstomi centralizuotai.
Antra priežastis - į ekonomiką tyliai įšliaužiantis teisinis galvojimas, žmonių ir institucijų veiksmus ir ūkinėje veikloje vis labiau apipinantis juridinėmis kategorijomis „turi teisę“, „privalo“, „priklauso“ ir pan.
Ta tendencija visumoje yra gera. Mūsų gyvenimas įstatymų – ir jų deramo interpretavimo bei vykdymo - dėka įgauna tvirtesnį pagrindą, piliečių ir valstybės santykiai tampa lygesniais, bręsta tikra demokratija.
Neseniai turėjome progos matyti, kaip Konstitucinis teismas (KT) išaiškino savo poziciją vyriausybės sunkmečio ekonominės politikos priemonių atžvilgiu. Tiek dėstydamas savo poziciją pensijų ir atlyginimo mažinimo klausimu, tiek aiškindamas to mažinimo proporcingumo principą KT pademonstravimo aiškų ekonominės logikos supratimą ir jos pirmenybiškumo pripažinimą.
Nėra jokių argumentų, kuriais galima būti prieštarauti KT teigimui, kad valstybėje esant sunkiai ekonominei ir finansinei padėčiai parlamentas gali mažinti pensijas ir atlyginimus ir kad tas mažinimas „turi atitikti proporcingumo principą“
Taip pat niekas neras kontrargumentų KT aiškinimui, kad proporcingai įgyvendinant viešųjų finansų balansavimo priemones turi būti atsižvelgiama „...į konstitucinį solidarumo principą, konstitucinius socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus...“.
Kitaip tariant, tas proporcingumas, paaiškino KT, neturi būti toks matematiškai tobulas, kad mažiausias pensijas ir atlyginimus gaunantys žmonės proporcingo pajamų mažinimo dėka imtų gauti minimalaus pragyvenimo nebeužtikrinančių pajamų.
Galima sakyti, kad KT patvirtino tai, ką įgyvendina ši vyriausybė, kuri ypatingos ekonominės padėties sąlygomis pensijas ir atlyginimus mažina būtent taip, kad daugiau gaunantiems nukerpa didesnę dalį, t.y., kaip pasakytų viešosios ekonomikos specialistas, vadovaujasi ne proporcingo įnašo, bet proporcingos aukos nuostata.
Tačiau KT nuomonė dirbančių pensininkų ir sumažintų pensijų kompensavimo klausimais nukrypsta nuo ekonominio racionalumo ar socialinio teisingumo logikos.
Jei pensija nėra sukaupiama asmens sąskaitoje pensijų fonde, jei ji mokama iš šiandien dirbančių žmonių įmokų, tai tokia pensija aiškiai ir nedviprasmiškai skirta kompensuoti prarastas pajamas tam žmogui, kuris sulaukė pensijinio amžiaus ir nebegali dirbti. Žmogus turi teisę (angliškai – entitlement) į tokias lėšas.
Jei toks žmogus ir toliau dirba – vadinasi, jis pasirinko didesnes pajamas ir aktyvesnį gyvenimą; be to, jis prailgins stažą ir užsidirbs didesnę pensiją. Pensiją jis gaus vėliau, kai nebegaus darbo pajamų.
„Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas...“ sako LR Konstitucijos 52 straipsnis, ir ta teise gali pasinaudoti kiekvienas, tapęs invalidu arba netekęs pajamų dėl senatvės, užkertančios kelią toliau dirbti.
Nerasime ekonominio pagrindimo ir nuomonėje, pagal kurią valstybė, dėl nepaprastosios ekonominės padėties sumažinusi visų pajamas, pensijas turi kompensuoti (per „protingą laikotarpį“ ir „teisingai“). Sunkmetis sumažina ir žmonių, ir valstybės pajamas; kai ekonomika vėl ims kilti, pajamos ims didėti. Skirti tų pajamų prieaugį sunkmečiu prarastoms pajamoms kompensuoti reikštų atitinkamu mastu užkirsti kelią pajamų prieaugiu paspartinti ekonomikos augimą (didinant valstybės investicijas) ir pratęsti sunkmetį visoms kitoms, išskyrus pensininkus, gyventojų grupėms.
Taip, pensijos yra jau sukurtų pajamų paskirstymo dalykas, todėl čia interpretavimo ir sprendimų laisvė didesnė. Nepriklausomybės atkūrimo pradžioje mūsų valdžia labai skaudžiai nuskriaudė pensininkus. Tos politikos aidai tebejaučiami iki šiol. Bet pensijų sistemos esmė yra užtikrinti pensijos santykinį dydį (pakeitimo normą) – lyginant ją su darbo užmokesčiu, o ne kokį nors fiksuotą pensijos dydį, prarandantį ryšį su darbo pajamomis.
Jonas Čičinskas
