Nemažai laiko turės praeiti, kol suvoksime, kas įvyko balandžio 3-iąją Bukarešte. Per NATO vadovų susitikimą deklaruota, jog Ukraina ir Gruzija taps NATO narėmis. Prie tokio sprendimo prisidėjo ir Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, kuris, pasisakydamas, sakoma, aštuonis kartus trinktelėjo kumščiu į stalą.
Stumtelėtos civilizacijų ribos
Emocinga Lietuvos prezidento kalba ir aktyvi kitų Vidurio ir Rytų Europos valstybių vadovų pozicija lėmė, kad NATO atvėrė duris Gruzijai ir Ukrainai, kurios iki tol sunkiai galėjo tikėtis pakvietimo į Santarvę.
Tik paviršinė tokio NATO vadovų sprendimo prasmė yra susijusi su saugumu, garsiuoju penktuoju NATO sutarties straipsniu, formaliais narystės reikalavimais ir pan. Svarbiausia šio įvykio reikšmė yra ta, kad buvo dar kartą patvirtintas didžiojo Vakarų mito veiksmingumas, duotas dar vienas postūmis plėstis laisvės ir demokratijos zonai. Šis sprendimas ginčija įsitvirtinusią sampratą apie civilizacijų ribas ir jau dabar formuoja kitokią Vidurio ir Rytų Europos, Kaukazo, o tuo pačiu ir viso pasaulio ateities istoriją. Ukrainoje 46 milijonai gyventojų. Prilipink tuos 46 milijonus kaip satelitinę valstybę prie Rusijos arba, priešingai - įjunk juos į Vakarų bloką, ir regione matysime labai skirtingą vaizdą.
Sprendimas priimtas dramatišku momentu, sparčiai skleidžiantis naujosios Rusijos tapatybei. Šalyje palikti tik simboliniai demokratijos atributai. Žodis „demokratija“ rusų kalboj virtęs beveik keiksmažodžiu, žmonės skatinami džiaugtis ne laisve, o tikra ar tariama savo šalies didybe. Tam yra pagrindo - jau 10 metų valstybės ekonomika auga vidutiniškai po 7 proc. kasmet. Rusijos politinė, ekonominė ir kultūrinė įtaka Ukrainoje milžiniška, trečdalis gyventojų geriau kalba rusiškai, nei ukrainietiškai (ir, beje, tik menka Ukrainos gyventojų dalis norėtų, kad šalis įstotų į NATO), tačiau vis dėlto to neužteko, kad šalis būtų paglemžta. Tiesa, šiandien niekas negali pasakyti, kaip pasisuks politiniai vėjai Ukrainoje artimiausiais metais, ar šalis tikrai kada nors taps NATO nare. Tačiau užgauta styga, kai Vakarai atvėrė Ukrainai duris, pakvietė, įvertino kaip savą, ilgai virpės, neduos ramybės, sės viltį ar paniką ir tarp geopolitikos šachmatininkų, ir tarp eilinių piliečių.
Ukrainos ir Gruzijos kvietimo į NATO istorija pravėrė duris į tai, kaip kartais būna kuriama pasaulio istorija. Vienintelė emocijų žiežirba gali sudeginti visus geopolitinius galios žaidimus, didžiavalstybines kalkuliacijas, logiškai nepriekaištingas „smegenų centrų“ strategijas. Visur yra tik žmonės. Galima spėlioti, kiek prie tokio sprendimo prisidėjo aplinkybė, kad dviejų valstybių, kurios ilgą laiką Ukrainos ir Gruzijos priėmimą į NATO stengėsi vertinti formaliai ir pragmatiškai, Prancūzijos ir Vokietijos, lyderiai turi asmeninių sąsajų su Vidurio ir Rytų Europa: Nicolas Sarkozy tėvas yra vengras imigrantas, o Angela Merkel gyveno Rytų Vokietijoje. Gana gražus buvo vaizdas, kai Angela Merkel Valdui Adamkui pasakojo savo įspūdžius po jo kalbos: „Jaučiausi kaip katė, kuri nori nugvelbti mažytį paukštelį... Mane tai labai sujaudino.“
Sunku įsivaizduoti Angelą Merkel, susikibusią už parankės su Rolandu Paksu. Arba net ir su Kazimira Prunskiene. Iš V. Adamkaus orumo neatimsi.
Prezidento pareiškimai - prieštaringi
Šiame kontekste, be abejo, aktualus klausimas: ar dėl V. Adamkaus autoriteto bei nuopelnų užsienio politikoje neturėtume būti tokie reiklūs vertindami jo poziciją mūsų vidaus politikoje? Manau, kad jokių indulgencijų čia būti negali.
Be abejo, prieš kritikuojant prezidentą, kuris yra ir tam tikras Lietuvos valstybės simbolis, dera pagalvoti du, o gal ir tris kartus. Tačiau jau turima nepriklausomos valstybės gyvenimo patirtis leidžia daryti išvadą, kad užmerkus akis, padarius nuolaidas stabilumo, įvaizdžio, šios valandos intereso vardan anksčiau ar vėliau tai sugrįžta bumerangu. Realybės neigimas sunkiai suderinamas su demokratinės valstybės keliu.
Galbūt kažkur kažkada pavyko šį ar tą asimiliuoti, transformuoti, nuslėpti. Sakoma, pavogti šimtą dolerių yra vagystė, o šimtą milijonų - jau garbingas verslas. Padaryti politinę klaidą yra blogai, užtat sukėlęs lokalinę ar net pasaulinę katastrofą politikas užsitarnauja šlovę kaip nacijos savimonės formuotojas. Nemanau, kad Lietuvos politikams tiktų tokios didybės aura – juolab kad vienaip ar kitaip ir už anksčiau minėtus darbus tenka susimokėti. Šalis nedidelė, politikai yra mūsų bendruomenės nariai, juos matom iš arti. NATO vadovų sprendimas davė pagrindą ateities istorijai, taip pat ir dabartinis aukščiausių mūsų politikų elgesys suteiks precedentą ilgiems ateities metams. Moralumo reikalavimai naujam būsimam šalies prezidentui formuluojami jau šiandien.
Žinoma, kalbu visa tai vien todėl, kad pastebiu keistų dalykų prezidento laikysenoje. Prieš dvejus metus prezidentas V. Adamkus save apsibrėžė kaip moralios politikos šauklį - tai buvo principinga, nuosekli ir konstruktyvi prezidento pozicija. Įsimintinas prezidento žingsnis, kai jis 2005 m. gegužės mėnesį moralios politikos vardan paragino atsistatydinti iš užimamų pareigų V. Uspaskichą ir A. Zuoką. 2006 m. metiniame pranešime V. Adamkus apibūdino moralios politikos kryptį: „Lieka tik stebėtis, kai laipsniškai trinamos ribos, skiriančios padorų ir amoralų politiko ar pareigūno elgesį. Tai – pavojinga situacija, todėl būtina aiškiai pasakyti: morali politika turi būti vertybė, o politinių ar asmeninių tikslų negalima siekti pamynus teisę ir elementarų padorumą. Reikalavau ir reikalausiu, kad, vertinant politikų ir valstybės tarnautojų elgesį, politinės moralės kriterijai būtų laikomi ne mažiau svariais už teisinius.“
Kas liko iš šio principo šiandien? Kas paaiškins, kodėl, pradėjęs nuo moralinių kriterijų taikymo, šiuo metu prezidentas nedaužo dėl jų kumščiu stalo ir ragina kliautis tik teisiniais argumentais net tada, kai prasilenkimas su morale yra akivaizdus? V. Adamkaus pasisakymas dėl Seimo pirmininko V. Muntiano po to, kai Seimo pirmininkas prisipažino perdavęs pinigus valstybės pareigūnui mažų mažiausiai keistomis aplinkybėmis: „Jokio komentaro. Pirma reikia nustatyti faktus, tada galima kalbėti apie tai. Šiuo metu yra spekuliacijos, niekas neįrodė nieko“. Nenuosekli pozicija dėl tuometinio Valstybės saugumo departamento vadovo Arvydo Pociaus privatizuoto tarnybinio buto: „Arvydo Pociaus tarnybinio buto privatizavimas yra jo asmeninis reikalas.“ Deja, tai - ne vieninteliai pavyzdžiai.
Sutapimas ar ne, tačiau moralios politikos sąvoka jau dveji metai neminima ir prezidento kalbose.
