Vilniaus vicemero socialdemokrato Algirdo Paleckio žodžiai ir darbai neabejotinai priklausys prie besibaigiančių metų politinių-visuomeninių sensacijų. Pradedant savivaldos rinkimų rezultatais Vilniuje ir baigiant gluminančiu elitinio meno padėties įvertinimu - nesyk išnirdavo sunkiai identifikuojama politiko stovyla.
Prisipažinsiu, jei ne kultūrologo ir įžvalgaus politikos komentatoriaus Vytauto Rubavičiaus kalėdinis komentaras, paskelbęs Vilniaus vicemerą politiniu fluksininku, nebūčiau susigundęs prisidėti prie A.Paleckio elgsenos svarstybų. Greičiau būčiau linkęs (kaip ne vienas jau padarė) tapatinti jį su paksininkais, ir palikęs tą klausimą ramybėje, idant nebūtų pernelyg sureikšminami kai kurie veiksmai ir sumanymai. Iš tiesų tas požiūrio kampas, kurį pristatė apžvalgininkas, sugrąžina intrigą ir gundo diskutuoti dėl to, kuo laikytina naujoji Vilniaus politikos žvaigždė.
Neapleidžia mintis, kad V.Rubavičiaus interpretacijos turėjo būti paremtos žinojimu tų motyvų, kuriais galėjo remtis jo analizuojamas politikas, parinkdamas viešai sakomus žodžius. Kaip eiliniam piliečiui man nebuvo ir vis dar nėra žinoma ta informacija, kuri būtų leidusi rimčiau pažvelgti į visą spektaklį, kuriame pagrindinį vaidmenį suvaidino A.Paleckis. Be to, taip jau susiklostė, kad avangardiniais ir kontr-kultūriniais sąjūdžiais, Jurgio Mačiūno, Jono Meko ir kitų Soho kaimo gyventojų biografijomis esu domėjęsis gerokai daugiau, negu jaunąja Lietuvos socialdemokratų karta. Išeitų, kad apie pirmuosius deduosi daugiau išmanąs negu apie antruosius. Į tai reikia atsižvelgti, bandant suprasti mano ginamą poziciją. Pridurčiau, jog sutinku su tais, kuriems pasirodė, kad J.Mačiūnas turėjo vartytis karste šį rudenį ties Vilniaus vartais girdėdamas G.Kirkilo ir A.Zuoko kalbas, pasakytas fluksininkų ekspozicijos atidarymo proga.
Nesiimčiau čia diskutuoti apie prasmę avangardo, kuris savo kontr-kultūrinę energiją nukreipia ne į galingą, subujojusį, turto ir aukštojo stiliaus persmelktą establišmento klodą, bet į meninę tuštumą ir chaosą, kurio nestinga pokomunistiniame krašte. Tačiau bandyčiau priešpastatyti V.Rubavičiaus samprotavimams du principinius dalykus, kurie man regisi vertais įvairiapusio aptarimo. Abu šie dalykai yra susiję ne apskritai su A.Paleckio ir socdemų (arba, jei norim, viso mūsų elito) atpažinimu bendro politinio gyvenimo absurdiškumo kontekste, bet su bandymais vesti paraleles tarp jų ir Fluxus. Neabejotina klaida būtų žiūrėti į tai pernelyg rimtai, tačiau lygiai taip pat klaidinga priartėti prie anekdotinės ribos. Turiu omenyje populiarų kalambūrą: jei kokį nors nedorą asmenį pavadinsim kiaule, gali įsižeisti kiaulė.
Paskelbdamas A.Paleckį politiniu fluksininku V.Rubavičius pagrįstai išryškino provokacinį, erzinantį ir šokiruojantį jo elgesį. Jis turėjo paveikti savimi patenkinto politinio, žiniasklaidos ir šou elito žvaigždes.Tačiau, ar interpretuodamas visa tai kaip sąmoningą ir suprojektuotą provokaciją, analitikas turėjo daugiau informacijos apie herojaus motyvus? Maža pasakyti, kad tą patį, neva, darydavo J.Mačiūno bičiuliai. J.Mačiūno būta didelio erudito ir nepaprastai gilaus žmogaus, kad fluksininkų spektaklius, žaidimus ir kvailiojimus paverstų sisteminiu establišmento kritikos įrankiu. Stebinčiam iš atokiau, A.Paleckis neatrodo į jį panašus. Suprantu Jurgą Šeduikytę ir man neužkliūva jos kojinės - ji irgi turi teisę siųsti viešas užuominas, kad nesitapatina su televizinio šou žvaigždynu. Jos pozicija yra suprantama, nes iš to, kas buvo viešai girdima ir matoma, nesimatė jokių ženklų ar užuominų, kad Vilniaus vicemeras sąmoningai būtų gviešęsis fluksininko vaidmens ir tolerancijos bei jumoro skleidėjo misijos, net jei kartais per stebuklą turėtų tam tinkančius savo asmenybės bruožus.
Pritariu V.Rubavičiaus pozicijai sovietinės nomenklatūros ir dabartinio elito vertinime apskritai. Tačiau man nėra visiškai priimtina jo interpretacija, kad politikoje, kaip ir kultūroje ar mene, galioja tapatūs dėsniai: jei absurdo eksponavimas provokuoja meno ir egzistencinių orientyrų kaitą, tai nereiškia, kad absurdiški reagavimai į absurdišką ir tuščiavidurę politinę elgseną yra tinkami politikui ir dar vicemerui. Žinome, kad Bogotos meras yra sėkmingai demonstravęs fluksinius perfomansus politinėje scenoje, tačiau ir su juo nedrįsčiau lyginti A.Paleckio. Greičiau pasilaikyčiau lyginimui tinkamų politinių klounų ( tokių, kaip Šustauskas Lietuvoje ar Žirinovskis Rusijoje) sąrašą, idant galutinai nesutrikdytume pomirtinės tikrųjų Lietuvos fluksininkų ramybės.
Polemika yra polemika. Galbūt politinio spektaklio supratime reikia daugiau žinių. Galbūt ateitis atvers dar nepažintus A.Paleckio asmenybės bruožus, kurių kartu su daugeliu kitų nerimstančių viešo gyvenimo stebėtojų nežinojome. Jei būtų taip, tai statyčiau šampano butelį V.Rubavičiui. Ir nebūtinai per Naujuosius Metus. Tikiu, kad klysti yra lengva. Sunkiau – prisipažinti klydus. Gal ateinančiais metais bus lengviau su tuo susitaikyti?
