Tvirtą ranką mėgstantiems Lietuvos piliečiams Latvijos prezidentas Valdis Zatleras dabar turi patikti labiau nei Dalia Grybauskaitė.
Saugikliai ir atsvaros
Nepabijojo V. Zatleras būti neišrinktas Seimo naujai kadencijai – pradėjo parlamento paleidimo procedūrą. O gal todėl ir nepabijojo, kad neturėjo ko prarasti – jautė, kad jo vis tiek neišrinks. Bet kuriuo atveju prezidento žingsnis daro įspūdį – jeigu parlamentas dangsto nusikaltimais įtariamus tautos atstovus, reikia paklausti, ar ji nori tokio parlamento.
Latvijos konstitucijoje numatyti saugikliai ir atsvaros veikia taip, kad kai kuriems lietuviams kyla pavydas. Seimas išrinko naują prezidentą – Andrį Bėrzinį, tačiau parlamento likimą liepą spręs referendumas.
Nuo politinės tikrovės pavargę lietuviai vis pakalba apie konstitucines reformas: ir apie Seimo narių skaičiaus mažinimą, ir apie Seimo renkamą prezidentą, ir apie rinkėjų teisę atšaukti atstovus.
Bet šis Seimas, kuris daugeliui įsipyko, matyt, išsivaikščios be priešlaikinių rinkimų. Dabar jį vaikyti nėra prasmės – reikia tik metus pakentėti ir išrinkti naują. Ir tada, kaip kad tikisi nemažai piliečių, daugeliui dabartinių parlamentarų ateis atpildo valanda.
Kas ketveri metai rengiamas lietuvių kerštas parlamentui gali virsti kerštu sau patiems, kaip tai atsitiko šio Seimo atveju. Rinkėjai atvedė į parlamentą egzotišką partiją, kuri padarė parlamentą beveik neveiksnų.
Nestabilumo ženklas
Žvelgdami į XX amžiaus istoriją, politologai teigia, kad liaudies noras per kiekvienus rinkimus stumti į valdžią naujas partijas yra politinės sistemos nestabilumo išraiška. Klounų šokiai nuvertina demokratiją ir liaudis be didelio pasipriešinimo galiausiai priima diktatūrą. Lietuvai diktatūra artimiausiu metu negresia bent jau todėl, kad šalis priklauso Europos Sąjungai. Tačiau šis saugiklis pats savaime nedaro mūsų santvarkos efektyvia.
Valdančiosios arba į valdžią pretenduojančios didžiosios partijos – socialdemokratai, Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai – surengė suvažiavimus ir išsirinko vadovus, kurie, tikėkimės, ves jas į kitus Seimo rinkimus. Šios partijos jau įprato prie lyderių kaitos.
Bet Lietuvos politinę tikrovę lemia ne vien minėtos jėgos, kurioms būdinga didesnė ar mažesnė vidinė demokratija. Yra įtakingų partijų, kurios aptarnauja kokį nors vieną politinį veikėją. Jų nariai gali būti labai demokratiškai nusiteikę, tačiau be visuomenės garbstomo lyderio tokia organizacija būtų niekas. Todėl kiekviename suvažiavime tas lyderis vėl perrenkamas partijos pirmininku.
Kitąmet renkamas Seimas bus septintasis nuo 1990 metų. Seimu nepatenkintas mūsų pilietis galėtų pasižiūrėti į veidrodį ir paklausti, ko per tiek metų jis dar nesužinojo apie politines partijas. Ar jis dar linkęs tikėti partijomis, kurios sukuriamos kaip Seimo šturmo mašinos?
Tokių partijų istorijos panašios – apžavėjo rinkėjus, pateko į Seimą, ten susikompromitavo, gal net suskilo. Apžavai ėmė sklaidytis, ir partija priėjo kryžkelę: arba numirti politikos šalikelėje, arba susilieti su kita galingesne jėga.
Nepriklausomybės metais subrendo tuntas daugiau ar mažiau profesionalių politikų. Nepraraskime vilties, kad kada nors subręs ir rinkėjas.
