Norint, kad smegenys veiktų puikiai, dėl to turime pasistengti ir patys. Pasak Vilniaus universiteto Gyvybės mokslo centro mokslininkės, viena didelių blogybių – blaškymasis tarp kelių veiklų, kitaip sakant – multitaskinimas.
„Nesu mačiusi tyrimų, kad tai kenktų smegenims, bet ką tai tikrai daro – mažina mūsų smegenų veiklos efektyvumą. Kai bandome keletą užduočių atlikti vienu metu, mūsų dėmesys nuolat šokinėja nuo vienos veiklos prie kitos. Juo labiau priklausomai nuo veiklos naudojame skirtingas smegenų sritis, tad ir smegenų aktyvumas šokinėja tarp skirtingų zonų“, – kalbėjo U. Neniškytė „Žinių radijo“ laidoje „Mokslas suprantamai“.
Efektyvumas gali sumažėti net trečdaliu
Jos aiškinimu, kad pasiektume maksimalų smegenų aktyvumą, užtenka maždaug 10 minučių būti susitelkus į vieną užduotį.
„Ir kai mūsų dėmesys šokinėja tarp skirtingų veiklų, maksimalaus efektyvumo ir nepasiekiame. Efektyvumą išmatuoti elgsenos būdais gana sunku, bet jei matuojame smegenovaizdą, žiūrint, kokio lygio yra aktyvumas smegenų srityse, matome, kad jis gali sumažėti net iki 30 proc.
Tai yra labai dideli skaičiai. Gyvename aplinkoje, kur yra labai daug stimulų, įvairių trigerių, dėmesį nukreipiančių dalykų, tai jei visi veikiame tik 70 proc. efektyvumu, išties esame 1,5 karto protingesni, nei kiekvieną dieną jaučiamės. Tai yra neišnaudota smegenų galia, kurią galima panaudoti vėl išmokus sutelkti dėmesį. Kodėl vėl? Nes maži vaikai, kūdikiai moka tai padaryti, nes jiems neužtenka pajėgumų blaškyti dėmesį“, – dėstė mokslininkė.
Ar smegenys gali „išeiti atostogų“?
Nors pavargę nuo darbų turime atsipalaiduoti ir pailsinti smegenis, mokslininkė pažymėjo, kad iš esmės jos niekada nesiilsi.
„Smegenims pailsėti irgi reikia ir tai yra labai svarbu, bet tas pailsėjimas nebūtinai yra toks kaip įsivaizduojame kūno pailsėjimą, kuris dažnai susijęs su pagulėjimu ir nieko neveikimu, leidimu atsigauti raumenims, atsikurti visiems energetiniams resursams.
Kalbant apie smegenų poilsį, reikia suprasti, kad smegenys niekada nesiilsi, net tuomet, kai mes miegame, miegas irgi yra aktyvi smegenų veiklos forma. Kad ir ką darytume, kuo užsiimtume, mūsų smegenys veikia“, – aiškino ji.
Kiek keistus tyrimus skaitau žiniasklaidoje, manau, kad čia yra netinkama interpretacija apie tai, kad per ilgas miegas didina mirtingumą. Nėra tokių mechanizmų, parodžiusių, kad miego gali būti per daug.
Bet faktas, kad po grįžę atostogų jaučiamės ne tik fiziškai, bet ir protiškai pailsėję (gal net fiziškai pavargę, bet vis tiek protiškai pailsėję), rodo, kad smegenims svarbu pakeisti veiklos pobūdį:
„Veiklos pokytis, kai mes nebeesame kasdienėje rutinoje, yra labai svarbus ir kažkokiu būdu pakeičia smegenų veiklos principus. Nesu mačiusi labai daug detalių mokslinių tyrimų, kurie specifiškai ištiria, kas nutinka, kai mes pasiilsime, pakeičiame aplinką, gal kažkur keliaujame, užsiimame visai kita veikla.
Bet iš psichologinių, žmonių elgsenos tyrimų žinome, kad veiklos pokytis išties padeda kiek kitaip naudoti smegenis, kai grįžtame po atostogų. Ir vienas kritinių dalykų yra kūrybiškumas – kai pasiilsime, prisipildome naujomis patirtimis, atsipalaiduojame, šie tiek atsiribojame nuo degančių darbų, tai suteikia galimybę kiek kitaip pasižiūrėti į darbus.“
Sėslumas kenkia smegenims
U. Neniškytė taip pat pasakojo, kad efektyviai smegenų veiklai labai svarbus fizinis krūvis. Ir taip yra dėl kelių priežasčių.
„Fizinė veikla yra labai geras būdas pakeisti veiklos pobūdį, ypač kalbant apie mūsų sėslius klausytojus, kurie didžiąją dalį dienos praleidžia sėdėdami prie kompiuteri ar automobilyje. Tai yra labai gerai dėl dviejų dalykų – viena vertus, tiesiogiai kai pradedame užsiimti kažkokiu fiziniu aktyvumu, ypač vasarą, dažnai pakeičiame ir aplinką, įsijungiame į visai kitą režimą.
Kai išeiname į mišką, dažniausiai jaučiamės kitaip, nei sėdėdami prie darbo stalo, mes pereiname į kiek kitokias smegenų būkles ir galime pasinaudoti tuo, kad pailsėtume protiškai ir psichologiškai. Kita vertus, fizinis aktyvumas būtinas gerai smegenų veiklai“, – kalbėjo pašnekovė.
Kadangi Lietuvoje širdies ir kraujagyslių ligos yra pagrindinė mūsų mirties priežastis, ji priminė, kad tai neišvengiamai kenkia ir mūsų smegenims:
„Tai yra daugiausiai energijos sunaudojantis organas, kuris tą ją gauna per gerą kraujotaką. Tad jei ji sutrikusi visame kūne, ji sutrikusi ir smegenyse. Geriausias būdas to išvengti – fizinis aktyvumas, nes matome, kad ir senėjantiems žmonėms fizinis aktyvumas gali padėti palaikyti aštrų mąstymą ir šviesų protą.“
Lėtinis neišsimiegojimas – didžiausias peilis
Ne mažiau svarbus yra ir miegas. Neuromokslininkė dalinosi tyrimų rezultatais su vaikais, kurie turėjo mokymosi sutrikimų.
„Juos tiriant paaiškėjo, kad apie trečdalis vaikų išties turi ne mokymosi, o miego sutrikimus. Tai yra labai dideli skaičiai, turint omenyje, kad daugybė žmonių gyvendami šiuolaikiniame pasaulyje, kur labai daug technologijų ir visuomenės diktuojamas ritmas ne visada sutampa su vidiniais cirkadiniais ritmais. Ir turime lėtiškai neišsimiegančius žmones.
Tai aktualu visiškai nepriklausomai nuo amžiaus. Kiekvienas mūsų turi tinkamai išsimiegoti ir tada yra klausimas, kiek tai yra tinkamas laikas. Įdomu, kad prieš keletą metų buvo peržiūrėtos JAV rekomendacijos, kiek reiki miegoti laiko ir peržiūrėta labai įdomiai – pridėta po vieną valandą iš abiejų pusių, tai reiškia, kad viena valanda trumpiau ir viena ilgiau priimtina kaip norma, kad tai yra tinkamas laikas miegojimui suaugusiems tai yra nuo vos 5 iki 10, tad ribos gana plačios“, – dėstė ji.
Pasak pašnekovės, stebuklingos formulės, kaip susiskaičiuoti, kiek reikia miego, nėra, tą geriausia padaryti save stebint.
„Turime pabusti arba prieš pat žadintuvą arba lengvai ir nenuspausti, kad dar noriu pamiegoti. Ir kiekvienam tai bus labai skirtingas laikas kiek reikia pamiegoti. Kiek keistus tyrimus skaitau žiniasklaidoje, manau, kad čia yra netinkama interpretacija apie tai, kad per ilgas miegas didina mirtingumą.
Nėra tokių mechanizmų, parodžiusių, kad miego gali būti per daug. Tokiais atvejais matome, kad ilgėjantis miegas rodo, kad kažkas nėra gerai su sveikata. Jos gali lemti didesnį mirtingumą. Taigi ilgėjantis laikas gali būti indikatorius arba simptomas, kad gali būti kažkas negerai su sveikata“, – pastebėjo U. Neniškytė ir pridūrė, kad miego poreikis labai keičiasi priklausomai nuo amžiaus.
Pasak jos, mažiems vaikams reikia daugiau miego, nes jie mokosi žymiai aktyviau, o būtent miego fazėje informacija yra perkeliama iš trumpalaikės atminties į ilgalaikę. Tuo metu su vyresniu amžiumi žmonės miega vis mažiau.
Smegenys užprogramuotos norėti cukraus
Paklausta, kiek smegenims reikia cukraus – vieno pagrindinių energijos šaltinių, mokslininkė atkreipė dėmesį, kad evoliuciškai esame taip susiformavę, kad norėtume jo gauti.
„Evoliuciškai susiklostė taip, kad mūsų smegenyse yra susiformavusios sistemos, kurios mus skatina siekti cukraus, nes laukinėje gamtoje cukraus yra mažai ir tai yra labai geras energijos šaltinis. Suvalgę cukraus mes jaučiamės gerai ir tai skatina jo valgyti daugiau.
Tačiau per pastaruosius porą šimtų metų pramonės revoliucija nulėmė, kad to cukraus yra visur aplinkui ir gerokai per daug, mūsų kūnas neprisitaikęs prie tokių koncentracijų, kokias galime turėti. Ir dabar turime sąmoningai valdydami, slopindami savo impulsus pradėti nebeklausyti tų senųjų smegenų, kad cukrus labai gerai“, – patarė ji.
Mokslininkė pabrėžė, kad jau paruoštame vartoti maiste yra labai daug pridėtinio cukraus, kuris nėra naudingas.
„Jei norime jo vengti, turime maistą gamintis patys, o tai ne visada suderinama su tuo gyvenimo būdu, kurį turime. Aš pati tikrai absoliučiai neišvengiu pridėtinio cukraus (...). Bet visur turime laikytis balanso, neprieiti iki kraštutinumų, kai nevalgoma daugybės sveikų produktų dėl to, kad juose galima rasti cukraus, pavyzdžiui, vaisių, daržovių“, – pastebėjo U. Neniškytė.
Tiesa, ji pridūrė, kad mūsų kūnas yra prisitaikęs cukraus perteklių iš kraujo pašalinti, jei visos sistemos veikia gerai. „Jeigu nebeveikia kažkokia biologinė sistema, galime kalbėti apie antro tipo diabetą, tai yra kai kūnas nebesugeba iš kraujo perkelti gliukozės į ląsteles, tada mums reikia gydytojo pagalbos.
Smegenims nuolatinė per didelė cukraus koncentracija kraujyje yra kenksminga, bet kalbame apie žmones, kurie turi patologijų. Daugiausiai tas neigiamas pokytis yra per kraujagyslių pažeidimus, nes per didelė gliukozės koncentracija pažeidžia kraujagysles visame organizme.
Taip pat yra pastebėta, kad didelis gliukozė kiekis kartu sus senėjimu gali keisti ląstelių paviršių, tada smegenyse daugėja uždegiminių procesų ir jie iš esmė laikomi vieni pagrindinių smegenų senėjimo priežasčių“, – aiškino mokslininkė.
Ar žmonės kvailėja?
Pasiteiravus, ar nekyla nerimas, kad vystantis technologijoms, dirbtiniam intelektui, nuolat turint „Google“ po ranka, žmonės kasmet vis bukėja ir kvailėja, pašnekovė neslėpė, kad tam tikros tendencijos verčia sunerimti.
„Mes apskritai esame linkę savo smegenis naudoti kiek mažiau, nes jos eikvoja labai daug energijos. Daugybė dalykų, ką sugalvojame – įvairius ritualus, taisykles, algoritmus, kuriuos taikome kiekvieną dieną, visa tai skirta tam, kad nereikėtų aktyviai apie tai galvoti.
Atsiradusios technologinės galimybės mums leidžia galvoti žymiai mažiau ir čia turbūt yra klausimas, kurį turėsime sau užduoti, o kur mes treniruosime savo mąstymo gebėjimus? Prieš maždaug 100–150 metų, kai žmonės iš kaimų persikėlė į miestus ir iš fizinio darbo persiorientavo į protinį, gana greitai supratome, kad sėslus gyvenimo būdas, fizinės veiklos trūkumas yra nepalankus mūsų kūnui.
Tada atsirado sporto klubai, fizinė veikla kaip pramoga, laisvalaikio praleidimo būdas, kad kompensuotume kasdienės fizinės veiklos praradimus. Kažką panašus vykstant matau ir smegenų veiklos srityje – turime tiek technologinės pagalbos, kad jei nenorime galvoti, galime beveik negalvoti. Jei nenaudojame smegenų, nesimokome mąstyti, nepalaikome savo mąstymo gebėjimų kiekvieną dieną, tai reiškia, kad prarandame tuos gebėjimus“, – konstatavo U. Neniškytė.
Praranda gebėjimą orientuotis aplinkoje
Pasak jos, nuolatinis GPS naudojimas čia labai geras, mat vienas pirmųjų smegenovaizdos tyrimų, atliktas su sveika populiacija, parodė, kad priklausomai nuo, kiek žmonės stengiasi orientuotis erdvėje, keičiasi už mūsų atmintį atsakingos smegenų srities – hipokampo tūris.
„Tyrimas buvo pakartotas prieš beveik 10 metų ir kadangi dabar turime GPS, mūsų hipokampo tūris išties mažėja, jei aktyviai juo naudojamės. Ar mes prarandame tik gebėjimą orientuotis aplinkoje, kas gali būti, ar ir kitus su hipokampu susijusius gebėjimus, ne tik erdvinę atmintį, bet ir kitas jos formas, mes iki šiol nežinome, bet yra tokios rizikos“, – pastebėjo smegenų tyrinėtoja.
Be kita ko, mokslininkė atkreipė dėmesį, kad daug žmonių nori gerai veikiančių smegenų, tačiau kam to reikia – nežino.
„Viskas priklauso, kam norime tas smegenis naudoti, nes visi žmonės sako, kad nori labai gerai veikiančių smegenų, puikios atminties, bet iš tikrųjų kiekvieną dieną to naudoti neplanuoja.
Kritiškai kiekvienas sau turėtume atsakyti, kiek iš tiesų pastangų ir energijos noriu skirti mąstymui ir ką juo noriu pasiekti. Mes tiesiog norime būti protingi, bet protas yra tik įrankis kažkam pasiekit“, – pastebėjo U. Neniškytė.
