Klausimas dėl tiesiogiai renkamo mero jau keli metai yra viešų ir, reikia manyti, ne tik viešų svarstymų objektas. Manau, didesnė dalis piliečių pritaria tiesioginių mero rinkimų idėjai, tiesa, nesukdama galvos dėl jo statuso ir funkcijų. Kaip žinome, tokiai idėjai pritarė ir buvęs valstybės vadovas Valdas Adamkus. Jei neklystu, jai pritaria ir dabartinė valstybės galva – Dalia Grybauskaitė. Tiesa, nei vienas, nei kitas, atrodo, nėra pareiškęs savo nuomonės dėl tiesiogiai renkamo mero statuso bei funkcijų. O būtent nuo statuso ir funkcijų priklauso, kokia bus tolesnė vietos savivaldos ir tam tikru mastu visos valstybės politinės sistemos bei politinio režimo raida ? Ar stiprės demokratijos ir vietos savivaldos pradai, ar dar vienų rinkimų priedangoje bus stiprinami vietvaldos ir oligarchijos su renkamu vadovu pradai ?
Stambiausiųjų partijų elitas, jo dauguma, kiek žinau, nesižavi tiesioginių mero rinkimų idėja. Bet nesižavi ne todėl, kad šiam elitui itin rūpėtų demokratijos likimas ir kokybė, o todėl, kad esant dabartinei, savivalda vadinamai, vietos valdžios rinkimų ir funkcionavimo sistemai, jis turi galimybę po vietos savivaldos rinkimų netiesiogiai daryti įtaką, dažnai lemtingą, savivaldybių valdžios dalybų procesui, o ir politinių sprendimų savivaldybės lygmenyje priėmimui. Tereikia tik prisiminti, kaip po rinkimų į savivaldybių tarybas vyksta derybos dėl valdančiosios koalicijos sudarymo didžiosiose savivaldybėse. Tose derybose neretai pirmu smuiku groja ne patys į tarybas išrinkti partijų atstovai, o nacionaliniai partijų lyderiai ar jų įgalioti atstovai. Juk suprantama, kad mero postas didžiosiose savivaldybėse valdžios galių ir viešojo turto disponavimo požiūriu pranoksta, apskritai imant, ne vieno vyriausybės nario, t.y. ministro, galias. Tad ir nauda partijai iš tokio posto turėjimo gali būti didesnė, nei iš ministro posto turėjimo. Suprantama, mero postas mažesnėse, o ypač ekonomiškai silpnesnėse savivaldybėse partijoms nacionalinu mastu yra mažiau reikšmingas, bet irgi ne bereikšmis.
Žinoma, tarp įtakingiausiųjų politikų, taip pat ir iš stambiųjų partijų, esti ir pritariančių tiesioginių mero rinkimų idėjai. Ypač to siekia kai kurie dabartiniai merai, savo ligšioline veikla jau pelnę gerų savivaldybės „šeimininkų“, energingų ir talentingų vadybininkų ar pripažintų savivaldybių lyderių reputaciją, tad iš anksto galintys tikėtis sėkmės per tiesioginius mero rinkimus. Bet tarp jų vyrauja nuostata siekti kiek galima didesnių ir savivaldybės lygmenyje praktiškai nekontroliuojamų tiesiogiai išrinkto mero valdžios galių. Kalbant konkrečiau, jie pasisako už tai, kad meras būtų ir savivaldybės vykdomosios valdžios galva ir savivaldybės tarybos, kurios viena iš funkcijų kontroliuoti vykdomąją valdžią, pirmininkas. Kadangi to neleidžia Konstitucija, tai jie mano, kad, keičiant Konstitucijos nuostatas, reglamentuojančias vietos savivaldą (o, nutarus įvesti tiesiogiai renkamo mero valdžios institutą, tą neišvengiamai reiktų daryti), tereikia Konstitucijoje atitinkamai apibrėžti mero statusą, ir konstitucinės kliūtys jų trokštamam tikslui pasiekti bus pašalintos.
Tiesą sakant, nesu tikras, kad minėtoms „konstitucinėms kliūtims“ pašalinti užtektų tokios, redakcinę primenančios, Konstitucijos pataisos. Juk, jei Konstitucija yra vientisas teisės aktas, turintis savo vidinę dvasią ar bent logiką, o ne paskirų straipsnių rinkinys, tai, manau, negalėtų taip būti, kad valstybės lygmeniu valdžių atskyrimo principas galioja, o vietos savivaldos lygmenyje – ne.
Vietos kunigaikštuko, kad ir renkamo bei perrenkamo, statusui prilygstančios mero valdžios siekimas išplaukia iš populistinio autoritarinio mentaliteto. Toks siekimas gali būti grindžiamas populistiškai mąstantiems patraukliu konkretaus vieno asmens politinės atsakomybės rinkėjams principu („nepatiks, kitą kartą neišrinks, ar neišrinksim“), perteklinio, nekonstruktyvaus politikavimo, kurio išties dabar netrūksta kai kurių savivaldybių tarybų veikloje, eliminavimu ar bent sumažinimu ir sykiu didesne galimybe sparčiau ir operatyviau priimti politinius bei administracinius sprendimus.
Kai kam gal atrodo, kad turėdamas tokias valdžios galias meras gali daug daugiau nuveikti, daug geriau pasitarnauti savivaldybės bendruomenės labui. Bet tik tuo atveju, jei jis bus išmintingas ir doras, moraliai tvirtas žmogus, talentingas ir sąžiningas politikas bei vadybininkas viename asmenyje. Deja, tokių žmonių, juolab pretenduojančių į valdžią, nėra daug. Jei jie ir nusprendžia eiti į valdžią, tai jų galimybės į ją patekti nėra didesnės, nei apsukrių, pirmiausia savo naudos žiūrinčių gudruolių ir ciniškų demagogų. Jokie rinkimai negali garantuoti, kad į valdžią pateks tik protingi, kvalifikuoti ir pirmiausia juos išrinkusiems piliečiams ar bendruomenės interesams tarnauti pasiryžę žmonės.
Nors specialių tyrimų nėra, bet, remiantis logika ir sveiku protu, galima teigti, kad demokratinių ir konkurencinių rinkimų būdu formuojamas valdžios kontingentas, apskritai imant, intelekto požiūriu daugiau ar mažiau, vienaip ar kitaip pranoksta juos rinkusios visuomenės vidurkį, o moralinių savybių požiūriu daugmaž atitinka tą vidurkį. Tik, esant laisvai, t.y. nuo politinės valdžios tiesiogiai nepriklausomai, žiniasklaidai ir politinei laisvei apskritai, ant valdžios pakylos atsidūrusių žmonių darbai ir elgesys geriau matomi. Bet ir šiuo atveju reikia suprasti, kad matomas vaizdas nėra adekvatus tikrovei, jei ją tirtume moksliniu požiūriu. Tai politinio proceso, kuriame vienaip ar kitaip dalyvauja dauguma žmonių ir jų sukurtų institucijų, įskaitant ir vadinamąją laisvą žiniasklaidą, eigoje susidarantis ir nuolat kintantis vaizdas, kuris, be to, ne vienodai suprantamas ir aiškinamas.
Politikoje kovojama pirmiausia dėl galių. Ir kovojama dažnai paminant tiesos ir teisingumo principus arba jais apgaulingai manipuliuojant. Kita vertus, patys tie principai politikoje suprantami nevienodai, priklausomai nuo interesų, ideologijos ar pasaulėžiūros bei pasaulėjautos. Bet vien tai, kad tiesos ir teisingumo principais politikoje vienaip ar kitaip remiamasi ar manipuliuojama, rodo, kad jiems pripažįstamas bendražmogiškos, žmones tam tikru mastu vienyti ir visuomenę telkti galinčios vertybės statusas. O tai reiškia, kad tokia politinė bendruomenė dar nėra nepagydomai serganti, jeigu taip galima sakyti.
Deja, mūsų politinei kultūrai vis dar trūksta supratimo, kad šiuolaikinį demokratinį valdžios ir politikos formavimo būdą grindžianti filosofija vadovaujasi daugumos didžiųjų religijų skleidžiama išmintimi, jog žmonės, apskritai imant, yra nuodėmingi ir klystantys, nors sykiu dauguma jų trokšta gero sau ir artimiesiems. Todėl ši filosofija tuščiai nesivargina „tobulos valdžios“ modelio, kai valdžią neva sudarytų savanaudiškų tikslų neturintys, tik kitiems žmonėms, vadinamajai tautai ar visuomenei tarnauti atsidėjusieji, paieška. Iš to seka, kad demokratinių konkurencinių rinkimų nepakanka ir negali pakakti „gerai valdžiai“ išsirinkti, kad būtinas nuolat veikiantis valdžios ribojimo ir kontrolės mechanizmas iš visuomenės pusės, kad negalima leisti valdžios telkti ir koncentruoti vienos institucijos ir vieno asmens rankose, kad būtina laikytis vadinamojo valdžių atskyrimo principo, sykiu užtikrinant atskirų valdžios šakų autonomiją ir tarpusavio sąveiką bei parlamentinę ir teisinę kontrolę.
Iš to, kas pasakyta, turėtų būti akivaizdu, jog minėtas siekis suteikti tiesiogiai renkamam merui vietinio kunigaikštuko statusui prilygstančias galias ne tik prieštarauja šiuolaikinės liberalios demokratijos principams, bet ir šio siekio įgyvendinimas vietos bendruomenėms, gal būt, išskyrus atskirus pavienius ir ribotus laike atvejus, atneštų žymiai daugiau žalos, nei duotų naudos.
O tai reiškia, kad prasminga būtų tiesiogiai rinkti merą, turintį tik savivaldybės vykdomosios valdžios galvos ir pagrindinio išorinio savivaldybės reprezentanto statusą bei galias. Taip yra ir daugumoje kitų kraštų, kur meras, ar kitaip vadinamas jo atitikmuo, renkamas tiesiogiai. Artimiausias pavyzdys – kaimyninė Lenkija, kurioje tokia vietos savivaldos sistema veikia nuo 2002 m. ir, apskritai imant, kaip rodo mokslininkų bei viešosios nuomonės tyrimai, pasiteisino.
Kalbos, kad valdžių atskyrimo principas savivaldybės lygmenyje gali konflikto tarp dviejų valdžios šakų atveju privesti prie savivaldybės institucijų paralyžiaus ar neveiklumo, negali būti rimtas pagrindas atsisakyti šio principo. Priminsiu, kad šiuo atveju omenyje turima situacija, kuri gali susiklostyti, kai savivaldybės taryboje daugumą sudarytų merui politiškai priešiškos jėgos. Betgi ir mero pirmininkavimas taryboje, jei šiai įstatymas palieka savarankiškos, o ne pagalbinės valdžios institucijos mero kišenėje statusą, užkirsti kelio tokia situacijai susidaryti negali. Antra vertus, įstatyme turi būti numatytas mechanizmas, kaip išeiti iš tokios situacijos, jeigu ji susiklostytų. Pavyzdžių, iš kurių galima to pasimokyti, kitur esama. Ir galiausiai, vargu, ar dažnai tokia situacija susidarytų.
Žinoma, nebūtų jokios prasmės tiesiogiai rinkti merą, jei jo funkcijos ir galios būtų tokios pat ar panašios į dabartinio savivaldybės administracijos direktoriaus funkcijas ir galias. Tiesiogiai renkamas meras turi būti pagrindinis savivaldybės politikos formavimo ir įgyvendinimo organizatorius. Jis su savo komanda ir jam pavaldžiu administracijos aparatu rengtų ir teiktų savivaldybės tarybai tvirtinti ilgalaikius (bent jau visai kadencijai) ir metinius savivaldybės plėtros planus bei biudžetą. Žinoma, tai reikštų, kad rengdamas planus meras turėtų tartis dėl jų ir su savivaldybės taryba, ir, kai reikia, su savivaldybės teritorinių filialų atstovybėmis bei gyventojais. Savivaldybės taryba, patvirtinusi mero teikiamus planus, atsidėtų jų vykdymo kontrolei. Bet vis dėlto merui tektų didžiausia personalinė politinė atsakomybė už savivaldybės plėtros sėkmes ir nesėkmes.
Be abejo, reikia labai gerai apgalvoti, išstudijavus kitų šalių, o pirmiausa, Lenkijos, patirtį, kaip reglamentuoti pirmiausia politikos formavimo procesą, kad galimi ginčai ir diskusijos neužblokuotų sprendimų priėmimo, nenutęstų jo iki begalybės... Nors idealiai tobulų variantų nebūna, bet normaliai veikiantį, aukščiau aptartais principais besiremiantį vietos savivaldos funkcionavimo modelį sukurti galima.
