Ar turi teisę Amerikos rinkėjas žinoti, kam jis patiki valstybės ketverių metų laikotarpį, galingiausią pasaulyje žudymo mašiną, įskaitant branduolinius kodus? Ar turi teisę žinoti apie prezidento santykį su Dievuliu arba šachido diržu? Bent jau jis mano, kad turi. Aš, kaip Lietuvos rinkėjas, kai ko jam pavydžiu.
Jis žino, kad vienas ar kitas prezidentas ar kandidatas rūkė vaikystėje marihuaną, kažkada piktnaudžiavo alkoholiu, bet išsikapstė ir tapo uoliu kataliku, ir pan. Jau nekalbant apie tai, kad patį siekį balotiruotis politikas deklaruoja prieš kelis metus ir visi jį mato, kaip nuluptą. Amerikiečio reikalas, ar jam rinkti prezidentu politiką, atvirai pareiškiantį, kad ateistas negali būti nei piliečiu, nei patriotu, ar rinktis priešingų ar nuosaikesnių pažiūrų asmenį. Čia ne ditirambas anai šaliai, kaip visumai, nes problemų ir dalykų, kurių perkelti į savo šalį nenorėčiau,– apstu. Pagaliau, jei kam labai nepatinka Amerika, galima dirstelėti į priešingybę jai vaizduojančią, pasaulietišką Prancūziją. Apie prezidento Nicolas Sarkozy religines pažiūras žino visi.
Mielai matyčiau kandidatus, o vėliau ir prezidentus, kurie supranta, jog, kaip benorėtų, negali į klausimą apie savo pasaulėžiūrą ir praeitį atsakyti: „ne tavo reikalas“. Ne mūsų reikalas, apie ką svajojo ir kuo tikėjo devyniolikmetė sovietmečio mergina, kad taip veržėsi į tuometinį Leningradą studijuoti sovietinės politinės ekonomijos, jog net ryžosi naktimis dirbti fabrike. Ne mūsų reikalas – kaip ir ką buvo galima „dirbti Lietuvai“ aukštojoje partinėje mokykloje Sąjūdžio metais. Ne mūsų reikalas – ar ji ten dirbo po 1991-ųjų Sausio įvykių. Galiausiai – ne mūsų reikalas, kokiais motyvais ji grindžia savo paskyrimus į aukštas pareigas...
Pati peržengusi valstybės ir bažnyčios sferų atskyrimo liniją ir ėmusi reikalauti, kad jai pasiaiškintų kardinolai bei vyskupai, Dalia Grybauskaitė ir toliau laikosi nuostatos, kad jai atskaitingi visi, o ji – niekam. Palaikančiųjų minia ploja, skanduoja ir smerkia nesusipratėlius.
O kas gi vėl nutiko? D. Grybauskaitė atsisakė dalyvauti Arkikatedroje surengtose šv. Mišiose už mirusio prezidento Algirdo Mykolo Brazausko sielą, nes Katalikų Bažnyčia drįso turėti jos nepalaimintą poziciją ir pripažino, jog per ceremoniją mirusiojo karstas nebuvo nešamas į Katedrą dėl A. M. Brazausko painių istorijų santuokomis ir persituokimais bei „šiokio tokio“ dalyvavimo garsios partijos, kovojusios prieš katalikybę, veikloje.
Tuomet per atstovą spaudai D. Grybauskaitė burbtelėjo tautai nenorinti dalyvauti politiniuose ir Bažnyčios žaidimuose. Dėl politinių žaidimų – keista. Prezidentė yra politikė ir tokie žaidimai – jos tiesioginis darbas, kuriam rinkėjai ją ir pasamdė. Jei jis nemielas – yra kitų. Dėl bažnyčios žaidimų – šiek tiek juokinga, nes vienintelė ponios dalyvavimo sąlyga, kaip suprantu, yra tokia – ji turi nustatyti žaidimo taisykles, pagal kurias turi klusniai straksėti vyskupai ir kardinolai, lyg kariškiai ištempdami nugaras, kai „plieninė magnolija“ įsako pagarbinti savo mokytoją ir sielovadininką.
Neatsakyti klausimai ir ekscentriškas elgesys politikui visada grįžta vienu paprastu bumerangu – naujais klausimais, kurie, kaip taisyklė, yra dar mažiau patogūs, net jei yra moksleiviškai paprasti. „Ar esate giliai tikinti? Koks Jūsų asmeninis santykis su bažnyčia?“,– tokie „baisūs“ klausimai sugriovė Prezidentės spaudos konferenciją ir, kas dar kvailiau bei juokingiau, lyg širšių lizdą sujudino jos fanatiškų garbintojų komandą.
Ar toks jau sudėtingas paklausimas sunervino tautos mamos gerbėjus ir save didžiai etiškomis laikančias ypatas? „Dievulis ir įvertins mano tikėjimo gilumą“,– būtų atsakęs bet koks su kalba nesusipykęs ir savęs neįsimylėjęs viešas asmuo ir nebūtų reikėję sprukti iš salės. Buvo turbūt ir dar keli tuzinai atsakymų, bet vietoje jų vėl išgirdome, kad viskas tiesiog yra ne mūsų reikalas.
„Vaikėziškų bruožų žurnalistas“, „infantilas, pasiųstas apklausti prezidentės“ – tokiomis spalvomis sužėrėjo internetinės palaikymo komandos skanduotojai ir prarūgusios sovietinės žurnalistikos bambekliai.
„Viskas teisėta ir viskas leistina – senas anarchistų lozungas, kuris mūsų žiniasklaidą štai jau kone 20 metų nuspalvino ne pačiomis tauriausiomis spalvomis. Jeigu tai vadinsime laisve ir demokratija, tai vargas tokiai valstybei, kuri ugdo šias vertybes. Galite patikėti: tik išbandęs sovietinę ir „demokratinę“ žurnalistiką, gali pasakyti, kokio skonio turi būti tas, kaip cinikai sako, antrosios profesijos (žinote, po ko…) žiniasklaidos mišinys“,– aimanuoja vienas žiniasklaidos partiarchas.
Taigi – ponas už vaikėzu ir infantilu išvadintą kolegą yra pranašesnis tuo, kad jaunėlis nespėjo išlįsti į pasaulį Leonido Brežnevo laikais ir dar nesuprato, kurioje vietoje turi matyti savo profesiją, iškart po prostitucijos. Dėl pastarosios – sunku su specialistu ginčytis. Net sukaupęs visą drąsą jaunimo ydų demaskuotojas vargu ar būtų paklausęs Petro Griškevičiaus ar Lionios Brežnevo apie santykius su Dievuliu, tikrą marksizmo išmanymą ar bet ko, kas nenumatyta oficialioje klausimų programoje. Jūs teisus, pone Iškauskai, „mišinys“ tikrai koktus iki apsivėmimo. Nuoširdžiai tikiuosi, kad populiariausių šalies politinių stabų spaudos konferencijas vienu pirštu griaunantys vaikėzai kada nors atmieš ir galutinai išmėš 1982 metų sovietinėms „Panoramoms“ ir panašiai etikai nostalgiją jaučiančius bambeklius. Net jei jie dabar vietoj komjaunimo ženkliuko sukinėja rožančių. Gal tada daugiau žinosime apie prezidentės, o ne terorizmu negrabiai kaltinamos merginos iš Klaipėdos, pasaulėžiūrą.