Įžengėme į 20-uosius nepriklausomybės atkūrimo metus, tačiau nesame patenkinti valstybėje įsitvirtinusia politine sistema.
Vis labiau aiškėja, jog nepajėgėme nepriklausomybei suteikti gyvybingo pilietinės demokratijos ir savivaldos, taip pat socialinio solidarumo turinio. Išsilaisvinę iš sovietinės okupacijos nesusipratome, o ir nebuvome akinami, vaduotis iš partinės nomenklatūrinės nelaisvės gniaužtų. Patikėjome partijų pažadais plėtoti demokratiją, tačiau partijos siekė tik valdžios, visais būdais stelbdamos pilietinės visuomenės apraiškas. Partijos nebuvo ir iki šiol nėra nusiteikusios dalytis valdžia su visuomene. O ir kam dalytis, jei galima visą valdžią išlaikyti savo rankose. Daugelį metų partijų sutartinai kurta ir tvirtinta politinė korupcinė sistema pastaruoju metu rodo savo apgailėtinas grimasas – plačiai Europoje nuskambėjo mūsų valdžios pastangos vaizduoti „kultūros sostinę“.
Daug karčių žodžių apie susiklosčiusį valstybės ir visuomenės būvį iškilmingame Kovo 11-os minėjime išsakė Lietuvą nepriklausomybėn vedęs ir pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais šaliai vadovavęs Vytautas Landsbergis, apgailestavęs dėl žmones bendriems darbams sutelkiančio ir kasdienybei prasmės teikiančio idealizmo stokos, įsivyravus blūdui prie valstybės bliūdo. Nors dabartinė būsena neteikia didelių vilčių – „nusivažiavome“, - vis dėlto žmonės padrąsinami, kad „niekada nevėlu taisytis“.
Niekas neneigs, jog svarbu paskatinti žmones taisytis, tačiau patyrusiam politikui derėtų pridėti vieną kitą žodį apie tai, kaip reikėtų taisyti ir valstybę bei jos institucijos. Juk politiko tiesioginis darbas yra taisyti valstybę taip, kad su ja taisytųsi ir žmonės, nes kitaip pataisyti žmonių jis neturi galių. Vienas kitas žmogus gali ir pats pasitaisyti, praregėti ar kokos bėdos būt praregintas, tačiau susiklosčiusiomis valdžios ir visuomenės atskirties sąlygomis tie pasitaisę nedaug ką keičia. Kasdien skaitome apie naujus valstybės pinigų nusiurbėjų žygius – jų nestabdo nei sunkmetis, nei žmonių vargai. Jokie dori žmonės negalės pritapti ir dirbti ten, kur pagrindinis tikslas yra apvaginėti visuomenę, sukti politinį verslą. Teisėtai apvaginėti ir tuo didžiuotis. Kaip kad didžiuojasi mūsų energetikos monstro veikėjai. Ar jie girdi V. Landsbergio paraginimą – keiskimės?
Bene pirmą kartą taip atvirai ir negailestingai V. Landsbergis pripažino, jog gyvename „mūsų pseudo demokratinėje, pseudo teisinėje ir amoralioje valstybėje“. Drįstu manyti, kad tokius žodžius ištarti jį paakino ir karti patirtis dirbant vyriausybės sudarytoje komisijoje a. a. Vytauto Pociūno žūties aplinkybėms ištirti. Tik po kurio laiko suvokta, kad – ne ištirti, o užtemdyti, „tempiant gumą“. Tačiau juk tą pseudo demokratinę ir pseudo teisinę valstybę kūrė ne kuri noras viena, o visos valdžioje pabuvojusios partijos, visos politinės jėgos, visas politinis elitas. Sukurtoji sistema yra tokia tvirta, kad leidžia sau atmesti visus jai neįtinkančius ar netinkamus žmones, o kūrybingą jaunimą tiesiog veja iš šalies.
Lietuvoje įsivyravusi pseudo demokratija yra politologijoje žinomos „rinkiminės demokratijos“ pavidalas: politinis elitais rinkimus organizuoja taip, kad valdžią išlaikytų savo rankose. Tokią demokratiją tinka vadinti ir vaizduojamąja, nes jos sąlygomis rinkimais imituojamas demokratijos vyksmas – piliečių valios raiška, o galutinis rezultatas jau yra politinio elito numatytas – išlaikyta valdžia. Kad ir kaip balsuotų valdžia nusivylę rinkėjai, valdžia išlieka partinio nomenklatūrinio elito ir aukštosios valdininkijos rankose. Suprantama, tokioje politinėje sistemoje ryškus ir oligarchų vaidmuo. Politinis elitas ir oligarchai susisieja politinio verslo ryšiais, kuriuos ir pridengia vaizduojamosios demokratijos apraiškos. Pripažinus tokios sistemos ydingumą, matant jos skleidžiamą blogį, derėtų aiškiai pasakyti, jog būtina demokratizuoti valstybės gyvenimą per tiesioginę savivaldą. Galima sakyti ir taip: tiesioginiais rinkimais ribojant partinė vienvaldystę. Bėda ta, kad Lietuvoje taip ir nesusikūrė veiksminga politinė jėga, kelianti tikslą stiprinti ir plėsti visuomenės savivaldą. Atgavus nepriklausomybę eita į kitą pusę – stengtasi visokiais teisiniais būdais užgniaužti ir tuos savivaldos principus, kurie iškilo atgavus nepriklausomybę. Šioje srityje sėkmingai darbavosi ir vadinamoji kairė, ir vadinamoji dešinė. Politinis elitas, kad ir koks besipešantis rodėsi politinėje scenoje, sutarė dėl vieno esminio dalyko – dėl partinės politinės vienvaldystės, dėl valdžios kaupimo partijų rankose. Todėl politikai apie savivaldą prabyla tik ypatingomis progomis – prieš rinkimus, o po rinkimų tas kalbas užmiršta.
Jokiais raginimais ar užkalbėjimais teisėsaugos ir teisėtvarkos srityje nebus įtvirtintas teisingumo principas nei ugdoma teisingumo jausena. Niekas neprivers keistis teisėjų, jei į teismų darbą nebus įtraukiama visuomenė. Visose vakarietiškos demokratijos šalyse visuomenės atstovai vienaip ar kitaip dalyvauja teismų darbe, tad teisėjų sluoksniui neleidžiama visiškai atsiriboti nuo piliečių ir virsti uždaru klanu. Kaip visuomenė dalyvauja teismų darbe? Per prisiekusiuosius ar tarėjus. Kitų vaistų nėra išrasta. Mūsų teisinė sistema - visomis aštuoniomis prieš visuomenės dalyvavimą, prieš tarėjus bei prisiekusiuosius. Jokia parlamentine save vadinanti partija nesiėmė vakarietišku būdu demokratizuoti ir supilietinti teismų darbą. Krintantis į akis politinio elito sutarimas. O juk teismų darbą kritikuoja kas tik netingi – ir prezidentas Valdas Adamkus, ir V. Landsbergis. Gal ir ta kritika – vaizduojamoji?
Valstybė ir visuomenė didelį demokratinį žingsnį žengtų, jei būtų sutvarkyti specialiųjų tarnybų pavaldumo ir atsiskaitymo Seimui klausimai, o piliečiams suteikta teisė sužinoti, kas, kaip ir kokius duomenis apie juos kaupia. Daugelis politikų viešai pasiguodžia, jog Valstybės saugumo departamentas tapo niekam nepavaldus – nesiteikia net įvykdyti Seimo prašymų, tačiau kol kas nematyti aiškios politinės valios nustatyti aiškius to departamento ir Seimo bei Vyriausybės santykius, įgyvendinti realią parlamentinės priežiūros programą. Ne sykį savo rašiniuose esu minėjęs Jungtinėse Valstijose priimtą bei nuolatos papildomą Privacy Act įstatymų paketą, suteikiantį piliečiui teisę klausti, kokis duomenis apie jį yra sukaupusi ta ar kita specialioji tarnyba.
Tuo įstatymu visos specialiosios tarnybos įpareigojamos per bene 10 dienų parodyti klausėjui surinktus apie jį duomenis arba pateikti motyvuotą atsakymą, kodėl dalis (tik dalis) duomenų nerodoma. Pilietis gali užginčyti atsakymo pagrįstumą teisme. Kadangi teismai linkę ginti piliečių teises, nes visuomenėje įsitvirtinusi žmogaus teisių pirmumo nuostata, tad atsisakymas rodyti tam tikrus duomenis labai gerai pagrindžiamas, nesidangstant susigalvotų valstybinių paslapčių skraistėmis. Aptikęs klaidingų duomenų pilietis turi teisė reikalauti juos sunaikinti, o atsisakius – sprendžia teismas. Manau, mažai kas abejotų, jog panašus įstatymas gerokai sudemokratintų gyvenamąją aplinką. Tačiau tokio pobūdžio idėjų neaptiksi jokių partijų, juolab valdančiųjų programose. Neišsako jų nė tie valstybės vyrai bei moterys, kurie suvokia, jog būtina keistis ir valstybei, ir žmonėms, o pirmiausia – politikams.
