Nuomonių ir interpretacijų dėl mūsų energetikos perspektyvų neapibrėžtumas, o kartais ir prieštaringumas paskatino mane užduoti klausimus tiesiogiai Europos Komisijai ir atsakingam už energetikos politiką Komisijos nariui A. Piebalgui. Jis dar neseniai, savo vizito Lietuvoje metu, mus „mokė“, ką turime kalbėti, o ką ne, išreikšdami savo nerimą dėl Lietuvos energetinio saugumo netolimoje ateityje.
Štai šie klausimai:
- Ar Komisija galėtų pateikti informacijos apie Elektros direktyvos įgyvendinimo būklę valstybėse narėse?
Kurios šalys prieštarauja energetikos rinkos reformai, kokios galimos Elektros direktyvos neįgyvendinimo pasekmės konkrečioms valstybėms?
- Ar Komisija galėtų pakomentuoti Lietuvos Respublikos Atominės elektrinės įstatymu (2007-06-28, Nr. X-1231, įsigaliojusiu 2007-07-10) numatytą nacionalinį investuotoją, apjungiantį paskirstymo ir perdavimo tinklus su tikslu statyti naują atominę elektrinę?
- Ar Komisija galėtų pakomentuoti naujų taisyklių (energijos gamybos / tiekimo, perdavimo ir paskirstymo atskyrimo) galimą taikymą „Nord Stream" dujotiekio projekto dalyviams, ypač „Gazprom"?
Ponas A. Piebalgas į mano klausimus atsakė diplomatiškai, apšlifuodamas visus kampus, bet bendras tendencijas galėčiau pakomentuoti taip:
Į klausimą dėl mūsų šalies veiksmų, kuriant nacionalinį investuotoją naujosios AE statybai, atitikimo ES įstatymams gautas atsakymas iš kurio aišku, kad šiandien nuo konkrečių ES veiksmų pasirinkimo Lietuvą gelbsti mūsų AE įstatymo nekonkretumas. Kol Komisijai neaišku, kokiais konkrečiais veiksmais bendrovės bus jungiamos, jie nesiima spręsti apie mūsų veiksmų atitikimą ar neatitikimą ES direktyvoms.
Žinoma, Komisija stebės, kad AE įstatymo principų taikymas atitiktų Europos teisės aktų nuostatas, bet mums leidžiama suprasti, kad daug ką galime susitvarkyti patys, jei tinkamai sudėliosime lietuviškus įstatymus, reglamentuojančius nuosavybės atskyrimą.
Kadangi Lietuva nėra vienintelė ES šalis, kuriai „nesigauna“ teisingai taikyti Elektros direktyvos nuostatas, šiandien mums kompaniją sudaro Čekija , Italija, Lenkija, Švedija, Slovakija, Estija ir Ispanija, tai Komisijai tenka ieškoti variantų paspartinančių probleminės situacijos sprendimą. Naujausia Komisijos siūloma nuosavybės atskyrimo alternatyva – „nepriklausomas sistemos operatorius“, kai galima vykdyti atskyrimą, neatskiriant įrangos nuosavybės. O tai mums atveria papildomas galimybes laviruoti, organizuojant elektros gamybos, perdavimo, paskirstymo ir tiekimo atskyrimą.
Neapibrėžtumas dar tvyro ir virš Komisijos nuostatos dėl “Gazpromo” dujotiekio „Nord Stream“, todėl manau, kad šiandien Lietuvos valdžios institucijų veiksmai ir visų Europarlamentarų koordinuoti veiksmai, nukreipti į aiškių mūsų šalies energetinių prioritetų įgyvendinimą, gali duoti gerų vaisių ir užtikrinti taip reikalingą Lietuvai energetinį saugumą.
Dr. Danutė Budreikaitė yra Europos Parlamento, Liberalų ir demokratų aljanso už Europą frakcijos narė, www.budreikaite.lt
