Prieš ketverius metus vykusios riaušės – išskirtinis reiškinys Lietuvoje. Istoriko Algirdo Jakubčionio nuomone, mes nesame riaušių tauta.
Niekas rimtai nevertina
A. Jakubčionis teigė, kad mūsų šalyje net nėra aiškių sukilimo ar protesto tradicijų. Paprašytas papasakoti, kada lietuviai yra ryškiau išreiškę nepasitenkinimą, jis prisiminė prieškario suvalkiečių streiką, pasižymėjusį ne riaušėmis, o maištu. Buvo net žuvusiųjų ir nubaustų mirties bausme.
Į maištautojus, pasak. A. Jakubčionio, valdžia nekreipia didelio dėmesio.
„Valdžia jų nevertina kaip rimtos politinės ar ekonominės jėgos. Į juos žiūrima kaip į išsišokėlius. Sukėlė riaušes, praėjo trys keturios dienos, aistros nuslopo, ir viskas baigta. Valdžia linkusi išlaukti, todėl tokie įvykiai baigiasi be jokio rezultato“, – aiškino istorikas.
Suvalkijos ūkininkų streikas
1931 metais Lietuvą palietė pasaulinė ekonomikos krizė, krito žemės ūkio produktų supirkimo kainos, tad 1935-aisiais prasidėjo ūkininkų streikai Suvalkijoje ir Dzūkijoje.
Sukilę suvalkiečių ūkininkai reikalavo ne tik padidinti žemės ūkio produktų kainas, bet ir demokratiniais pagrindais rinkti Seimą. Streikininkai užblokavo kelius ir niekam neleido įvežti savo produktų į Kauną bei kitus miestus. Neprisidėjusieji prie streiko buvo persekiojami, siaubiamos jų pieninės. Streiklaužiai sulaukdavo grasinimų, buvo apšaudomos jų sodybas, o 32 ūkiai net sudeginti. Kadangi policijai susidoroti su maištininkais nepavyko, buvo pasitelkta kariuomenė.
Suvalkijos valstiečių streikui įtakos turėjo daugybė ekonominių priežasčių, todėl, pasak A. Jakubčionio, neįmanoma lyginti dabartinių ir anų laikų.
Istorikas papasakojo, kad streikavo tik Suvalkija, o ne visa šalis. Šio Lietuvos regiono ūkininkai naudojosi pažangiausiais metodais, buvo prisiėmę kreditų, prisipirkę naujausių veislių galvijų, todėl jie nukentėjo labiausiai.
Pavyzdžiui, Aukštaitijos, kur vyravo pusiau natūralinis ūkis, neramumai net nepalietė.
Langų daužymas prie Seimo
2009 metų sausio 16 dieną Vilniuje vykęs mitingas peraugo į riaušes. Viskas prasidėjo nuo Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos organizuotos protesto akcijos dėl Lietuvos ūkį ištikusios krizės ir vyriausybės priimtų nepopuliarių sprendimų. Į mitingą susirinko apie 7 tūkst. žmonių, o Vilniaus meras Artūras Zuokas buvo apmėtytas kiaušiniais.
Protestuotojų minia bandė įsiveržti į Seimo pastatą ir reikalavo Seimo pirmininko Arūno Valinsko. Po geros valandos į Seimo posėdžių salės langus imta mėtyti akmenis, kiaušinius, pomidorus. Atvykus viešojo saugumo tarnybai, prasidėjo susirėmimai tarp policijos pareigūnų ir protesto dalyvių. Jiems malšinti buvo naudojamos ašarinės dujos ir guminės kulkos.
Riaušininkai taip pat buvo pasiruošę – jie atsakė akmenų, grindinio trinkelių, sniego, nuolaužų ir dūminių petardų atakomis. Tarp riaušininkų buvo nemažai radikalių ir anarchistinių subkultūrų bei organizacijų atstovų. Išvaikius riaušininkus, šie dar būriavosi kai kuriuose kvartaluose, tačiau neramumai pamažu baigėsi.
Vertindamas 2009 metais prie Seimo vykusias riaušes, A. Jakubčionis teigė, kad tai tebuvo emocijų pliūpsnis. Jis neturėjo jokių pasekmių. Istoriko manymu, toks įvykis net nepateks į istorijos vadovėlius ir greitai bus užmirštas.
TIK FAKTAI
Marionetinė Kremliaus organizacija „Jedinstvo“ ir kitos bolševikinės grupuotės 1991 metų sausį, pasinaudodamos nepriklausomybę atkuriančios valdžios inicijuotu kainų didinimu, prie Aukščiausiosios Tarybos surengė protesto akciją, kurios dalyviai bandė įsiveržti į dabartinio Seimo rūmus.
Riaušių, vykusių 2009-ųjų sausio 16 dieną, metu buvo sužeisti 38 žmonės, tarp jų – 4 policininkai ir 34 civiliai. Į policijos įstaigas pristatytas 151 žmogus, 54 iš jų buvo nustatytas girtumas.
