Dažnai atkreipiu dėmesį į žmones, pavyzdžiui, kaip jie naudojasi telekomunikacijos priemonėmis. Kaip bendrauja tarpusavyje, kokie yra bendravimo įgūdžiai, kūno kalba. Ir nuolat keliu klausimą: žmonės, ar ne per gerai apie save galvojate? Tikrai manote, kad jūs, jūsų statomi namai, čerpių pirkimas, vaikų maitinimas ar nuomonė apie kažkur matytas kažkokias sporto varžybas yra verti to laiko, kurį galima skirti neribotiems išmaniųjų žaisliukų teikiamiems malonumams?
Gerai apie save galvojantį asmenį labai siutina „tie žmonės, kurie sėdi įsikniaubę į savo kompiuterį ar mobilųjį telefoną“, išeikit į lauką, – sako jie, – apsidairykit aplink: pasaulis nuostabus. Palikite savo „netikrą“ virtualų pasaulį ir susitikite su žmonėmis. Užkalbinkite nepažįstamąjį ar, jeigu pasitaikys šovinistas mėgėjas, žavią nepažįstamąją. Žodžiu, bendraukite su gyvais žmonėmis, ne su virtualiais ir „netikrais“.
Užsukęs į viešojo transporto priemonę matau galybę žmonių, įsikniaubusių į savo elektroninius prietaisus. Skaito knygas, naršo „Facebook“, tikrina naujienų srautą. Daro bet ką – tik ne „džiaugiasi realaus, tikro gyvenimo dovanomis“. Tas pats ir prie pietų stalo – anksčiau dėl daugiau ar mažiau nelaukto skambučio žmonės dar atsiprašydavo, o dabar jau be jokio gėdos jausmo trečią sykį per dešimt minučių maigo savo išmaniojo ekraną.
Ir aš puikiai suprantu kodėl. Nes jūsų pašnekesiai apie nieką ir orą yra neįdomūs. Jie nuobodūs. To nereikia sureikšminti, iš to nereikia daryti skandalo ir rūpintis civilizacijos ateitimi. Tiesiog žmonės pasirenka tai, kas jiems įdomu.
Negalima priešpriešinti „tikrovės“ ir pasirinkimo laisvės. Norite šimtas kažkelintą kartą stebėti tą patį staliuką, gatvę, lango vingį – prašom. Gausite nepakartojamų žinių apie tai, kad autobuso langą pagamino Čekijoje, o kaimyno iš dešinės rankoje nešiojama piniginė (taip ir knieti pavartoti tą žodį) pasiūta iš rudo vietomis nuo susidėvėjimo jau suskilinėjusio dermatino.
Nėra ten ką žiūrėti. Ir nėra čia jokių „anksčiau buvo kitaip, buvo tikra“. Anksčiau tiesiog nebuvo tokių galimybių.
Išmanusis pasaulis absoliučiai pribloškia savo pasirinkimo galimybėmis. Esu tikras, kad kritikai taip elgiasi vien dėl negebėjimo tuo naudotis. Juk, jeigu jie žinotų, su kokiais informacijos klodais galima susipažinti tuo stačiakampiu įrenginiu rankose, taip nekalbėtų. Tikriausiai ir nebesipiktintų „galvą įmerkusiais į tą savo telefoną“ gyvenimo pakeleiviais.
Ir, galiausiai, apsieikime be šablonų – abu pasaulius, tiek virtualų, tiek realų, galima kuo puikiausiai suderinti.
Andrius Jakimčuk
