Lina Dranseikaitė
Jau daugiau kaip mėnuo Panevėžys Lietuvos kultūros sostinė. Tik vargu ar šalies vadovų apsilankymas, populiarių atlikėjų pasirodymas šiame mieste gali užpildyti vakuumą, atsiradusį per daugybę metų. Kodėl Panevėžys iš kadaise Juozo Miltinio miestu vadinto didmiesčio virsta tuštėjančia provincija, į teatrą „Menas“ diskutuoti rinkosi Panevėžio kultūros įstaigų vadovai, inteligentija, garsūs esami ir buvę panevėžiečiai bei miesto ateičiai neabejingas jaunimas.
Diskusiją pradėjęs politologas Marius Markuckas atkreipė dėmesį, kad nepriklausomybės pradžioje Panevėžys galėjo didžiuotis 130 tūkst. gyventojų turinčio didmiesčio statusu, o dabar nebėra nė 100 tūkst. Tik valdžia, užuot ieškojusi priežasčių, kodėl žmonės masiškai palieka miestą, suka galvą, kaip kombinuoti šiuos statistinius skaičius. Tarpukario ir sovietinės okupacijos metais Lietuva prarado mažiau tautiečių negu per nepriklausomybės dvidešimtmetį. Visa tai nurašoma tiesiog globalizacijai ir nesigilinama, kokios tikrosios priežastys.
„Prieš paskelbdami Panevėžio nyksmą turime būti tikri, kad taip ir yra. Viliuosi, kad miestas gali atsitiesti. Galime pradėti ir nuo tokio klausimo, kieno vis dėlto kultūros sostinė yra Panevėžys – Lietuvos ar ne. Nieko neturiu prieš salsą ar „oktoberfest“, bet ko čia dėta Lietuvos kultūra. Jeigu norime būti panevėžiečiai, išmokime parodyti, kas mus daro tokius. Turėkime drąsos pasakyti, kad mes nesame Tolimieji Rytai ar artimesni slavai, o lietuviai, panevėžiečiai, turintys savo autentišką kultūrą, gal kitiems atrodančią pernelyg siaurą ar provincialią, bet nėra abejonių, vertą egzistavimo“, – pabrėžė M. Markuckas.
Jo nuomone, Panevėžys išskirtine Lietuvos kultūros sostine galėtų tapti tik puoselėdamas savo kultūrą ir didžiuodamasis tuo, ką turi, o ne ištisus metus demonstruodamas Vokietijos ar Anglijos, šalių, su kuriomis ne visada dideliu noru vedami susipažįsta vis daugiau mūsų tautiečių, kultūrą.
„Jeigu norime būti kultūros sostine, pirmiausia žinokime, kas esame, atsigręžkime į savo kultūrą. Kokia tokio žaidimo prasmė? Pramogėlė? Tada Panevėžys turėtų vadintis internacionalinių pramogėlių sostine. Lietuva netekusi tiek žmonių, kiek per karą ir okupaciją, tad ir pramogauti reikia atsakingai“, – ironizavo M. Markuckas. Trūksta pilietiškumo
Architektas Rytis Račkauskas teigė, kad vieno recepto, kurį būtų galima pritaikyti Panevėžiui ir sustabdyti jo byrėjimą, nėra. Tačiau viena sudedamųjų dalių galėtų būti panevėžietiška tapatybė. Didelė miesto bėda, kad čia nėra inteligentijos, kuri burtų, telktų visuomenę.
„Panevėžietiška tapatybė leistų stabdyti miesto byrėjimą. Netikiu, kad tai galėtų padaryti valdžia ar politinės struktūros. Problema slypi giliau – nėra bendruomenės, inteligentijos, kokia buvo prieškariu. Bendrumas suteikia daug energijos ir motyvacijos, pagrindo kilti idėjoms. Menininkai, verslo atstovai, mokslininkai dažniausiai susitelkia tik į savo problemas ir iš savo apkasų nemato kitų, nemoka džiaugtis jų sėkme“, – kalbėjo R. Račkauskas.
Tačiau, pasak architekto, Panevėžyje nėra taip bloga gyventi, kaip mėgstama teigti, ir čia vyksta daug gražių dalykų. Deja, ne visada jie pastebimi. Norint pajusti panevėžietišką tapatybę pirmiausia būtina mylėti savo miestą ir juo didžiuotis, o tam reikia jį pažinti.
„Panevėžietis – tai žmogus, besididžiuojantis savo miestu, jį pažįstantis ir save tapatinantis su Panevėžiu. Tad daugiau domėkimės savo miesto istorija“, – patarė R. Račkauskas. Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius Arūnas Astramskas įsitikinęs, kad panevėžiečiams labiausiai trūksta pilietiškumo, domėjimosi tuo, kas vyksta aplinkui, be to, nėra komunikavimo erdvės.
„Miestui jau daugiau kaip 500 metų. Panevėžys išgyveno ne vieną transformaciją, išgyvensime ir šią. Blogai tai, kad mes esame mažai pilietiški. O pilietiškumas susideda iš domėjimosi, dalyvavimo ir pilietinės aukos, tai yra visuomeninės veiklos“, – mano A. Astramskas. Miestas – tai žmonės
Dar kiti diskusijos apie Panevėžio identitetą dalyviai pabrėžė, kad miesto kultūrinis gyvenimas neatsiejamas nuo ekonominio augimo. Architektas Vidmantas Stankevičius pabrėžė, kad be ekonominės sanklodos negali būti ir kultūros plėtros. Panevėžys visais laikais garsėjo kaip pramonės miestas, o pramonė padėjo plėtoti kultūrą.
„Jeigu būtume pliki basi, nacionalinis produktas tikrai nebūtų sukurtas. Reikia stiprios ekonominės situacijos. Jeigu nėra mieste veiklos, alutis ir dainos – ne išeitis“, – sakė V. Stankevičius. Kauno technologijos universiteto Panevėžio instituto docentas Darius Viržonis teigė, kad miestas – tai visų pirma žmonės, miestas yra toks, kokie jo gyventojai. Tačiau Panevėžyje niekada nebuvo investuojama į žmones.
„Kaip pasiekti, kad kas nors norėtų investuoti į žmones? Vienas iš būdų – spausti valdžią. Bet kas iš to, jeigu žmogų įvarysi į kampą ir muši. Abejoju, ar kas norės investuoti. Mano receptas – reikia mokytis susikalbėti, gerbti kitaip mąstantįjį. Susikalbėjimas sutvirtina demokratiją. Deja, valdžios ir žmonių santykių riba labai trapi, o kai ji peržengiama, matome, kas vyksta Ukrainoje. Reikia mokytis naudotis demokratija, nes dabar tėra tik manipuliacija“, – sakė D. Viržonis.
Diplomatas Mindaugas Žičkus mano, kad daugiausia problemų Panevėžyje kyla dėl išsilavinimo trūkumo. Norint pritraukti į miestą išsilavinusius ir gabius žmones pirmiausia reikia sukurti darbo vietas, kad būtų stabilus ekonominis pagrindas.
„Reikia pasiūlyti ekonominį pagrindą. Juk žmogus dėl gero teatro tikrai nepersikels gyventi į Panevėžį, būtina suteikti jam galimybę užsidirbti, kad pats galėtų įsigyti bilietą į spektaklį“, – kalbėjo M. Žičkus. Prasideda gatvėje
M. Žičkui pritarė teatro „Menas“ vadovas Kęstutis Vaičiulis. Nors jis – ne panevėžietis, bet yra šio miesto patriotas. K. Vaičiulio teigimu, Panevėžyje netrūksta kultūros įstaigų, tačiau miesto įvaizdį formuoja ne pavienės organizacijos, bet žmonės, pastatai, pagaliau tai, kokios vizijos siekiama.
„Man čia atvykus, Panevėžys buvo pramonės gigantas, tačiau valdžia menininkų nemėgo. J. Miltinio dramos teatras tarsi didžiulis ąžuolas po savimi neleido niekam augti. Atėjus nepriklausomybei mes ir kitos kultūros įstaigos tarsi išsprogome. Tačiau kultūra prasideda ne teatre, o gatvėje. Pasižiūrėkite, kokie apšepę mūsų miesto namai, duobėtos gatvės. Baisiausia, kad miesto valdžia neturi idėjos, kaip gali atrodyti Panevėžys ir kaip pritraukti galinčius jį kurti žmones“, – kritikos mesto valdžiai negailėjo K. Vaičiulis.
Jaunimo atstovas, grupės O2 įkūrėjas Dovaras Nevardauskis atkreipė dėmesį, kad daug žmonių skundžiasi, kad jų darbo, idėjų niekam nereikia, ir tiesiog nuleidžia rankas arba kritikuoja tuos, kurie pasirenka kitą kelią – emigraciją. Tačiau kad ir kur būtų gyvenusieji mūsų mieste, jie ir liks panevėžiečiai. Savo miestą puoselėti ir dėl jo dirbti galima net ir negyvenant jame.
„Esu panevėžietis ir labai myliu savo miestą. Panevėžyje tikrai yra veiklos galimybių, o tie, kurie dejuoja, kad nėra ką veikti, turi vidinių problemų. Lėšos – taip pat ne bėda. Galima kurti ir be jų. Man rankos niekas nespaudžia, kad viską darau nemokamai, bet to ir nereikia, nes man tai teikia malonumą“, – sakė D. Nevardauskis.
