Praeitos kadencijos Seimui teko nelengva užduotis – suvaldyti visą pasaulį niokojusią ekonominę krizę ir priimti įstatymus, kurie negalėjo nudžiuginti varguolių, žmonių, kurie uždirba mažiausiai. Dėl to jiems galima daug atleisti. Tačiau ką apskritai galima atleisti dabartiniams valdantiesiems, kurie atsigavimo laikotarpiu priiminėja vieną už kitą blogesnį įstatymą?
TS – LKD politika visuomet yra daugiau ar mažiau nuspėjama: jie beveik nebando imituoti naujovių, greičiau priešingai – net etimologine prasme „konservuoja“ politiką. Didina mokesčius, draudimus, bando uždrausti viską, ką gali uždrausti ir tai vadina „valstybės ir tautos išsaugojimu“. Jei tikslas – grįžti į akmens amžių, tuomet konservatoriai yra geriausia partija Lietuvoje.
Visą praeitą kadenciją jie net nepaiteikė-nepriiėmė nė vieno įstatymo, kuris būdų modernizavęs Lietuvą. Tarsi ekonomika ir socialinis sektorius nėra pats stipriausias ir didžiausias lietuvių tautos išlikimo ir gerovės garantas. Tarsi tai – visai nesvarbu. Nekalbėkime apie emigraciją, ji greičiau už kitas tautas išnaikins lietuvius.
Konservatoriai sąmoningai nekalba apie problemas, kurios svarbiausios – kaip save gerbiančiam lietuviui džiaugtis sava kalba ir kultūra čia, Lietuvoje. Už deklaracijų apie tautiškumą ir krikščionybę, dažniausiai slypėjo pragmatiškas noras „užsidirbti balsų“. Tai, ko nesuprato net labai profesorius Vytautas Landsbergis, yra ne konservatorių atjautos trūkumas, o kur kas gilesnė problema – už konservatorius balsuoja tik miestiečiai, kuriems palanki korupcija šalyje, „blato“ sistema valstybiniame sektoriuje ir valstybės nuolatinis ir stabilus degradavimas. Provincijoje pastarieji dalykai pelno neatneša, todėl ten niekas ir nebalsuoja už konservatorius. Net buvę disidentai.
Tačiau kas juos pakeitė? Ir atsakymais jau dabar aiškus: daug daug blogesnis variantas. Konservatoriai, išskyrus Irenos Degutienės frazę, kad „Dievas myli konservatorius“, paprastai atrodo solidūs, žinantys, ką kalba, nenusišnekantys kiekviena pasitaikiusia proga ir Birutės Vėsaitės diskursas jiems svetimas. Nežinia, ar konservatoriai apskritai laikytų partijoje panašią politikę, kuri kalba marsiečių kalba.
Negana to, kad turi Vėsaitę, socialdemokratai dar ir užvertė šalį tokiu absurdu, kad jau dabar baisu jame paskęsti. B. Vėsaitė, aišku, nepraeitų psichologinės ekspertizės ir būtų pripažinta nepakaltinama, jei kas nors tirtų tautos atstovų psichiką, bet kuo blogesni kiti?
Vytenis Andriukaitis ketina smogti privačiam medicinos paslaugų sektoriui ir palikti vien korumpuotus valstybinius daktariūkščius. Pats premjeras negali priimti jokio sprendimo, bet pagalbinių komisijų, lyg būtų absoliutus politinis impotentas. Progresinių mokesčių nebus. Jie didės tik tiems, kas svarsto ar emigruoti (kad atsakymas būtų aiškus). Socialdemokratai, paprastai labai netiksliai vadinami kairiaisiais, nori paversti šalį kažkuo panašiu į buvusią Lietuvos TSR. Pažiūrėkite į Prancūziją – prezidento rinkimus laimėjęs socialistas juos laimėjo dėl to, kad pažadėjo didžiausius progresinius mokesčius pasaulyje. Žmogaus teisės ten ginamos ne kokia nors ideologine, o įstatymiška prasme. Viskas ten yra atvirkščia „lietuviškam“ socializmui. Tikriausiai neverta minėti kitų socialdemokratų nuopelnų, nes tai kelia depresiją ir didina savižudžių skaičių šalyje. Verčiau reikia paklausti: ar yra iš ko rinktis šalyje, kur daug žmonių sako, kad mes ir esame sistema, kad mes patys pasirenkame, kokią šalį norime matyti?
Labai naivūs interneto gyventojų svaičiojimai, mažai bendro turintys su realybe (įdomu, iš ko tokie klounai rinkosi per buvusius prezidento rinkimus).
Kai renkamasi iš konservatorių ir socialdemokratų, galima tik pasirinkti mažiau blogą pirmą variantą. Įprastas politologų paaiškinimas, kad pirmiausia reikia žiūrėti į savo pažiūras, o tada išsirinkti partiją ir dar pasižiūrėti, kuri geriausiai atspindi pažiūras, – čia labai pravartus.
Tarkim, jei už konservatorius balsuojama dėl tėvynės, kalbos, kultūros ir žemės išsaugojimo, prašaunama pro šalį. Konservatoriai – nieko bendro su tuo neturinti partija. Visiškai nieko nepadariusi šioje srityje (o gal padarė?). Jei tai jūsų svarbiausias rūpesnis - daug protingiau būtų balsuoti už Tautininkų sąjungą, kuri radikaliai kovoja už šiuos dalykus. Ir bent jau neveidmainiauja. Nesigilinkime, ar tai vertybė, ar ne. Vertybės yra nepasveriamos, jos gyvos tik žmogaus sąmoningumo ribose. Tautiškumas nėra konservatorių prioritetas – ir niekada nebus.
Tiems, kas balsuoja už konservatorius, nes naiviai tikisi, kad ši partija atstovauja krikščioniškas vertybes, irgi lieka apgauti. Juk yra krikščionių partija. O kad konservatoriai būtų kuo nors nusipelnę krikščionybės atveju – irgi neteko girdėti. Įprasčiausias ir pats naiviausias tikėjimas, kad konservatoriai yra Sąjūdžio tąsa jau turėtų sklaidytis ir nuo Nepriklausomybės apsvaigę laisvės kovotojai turėtų pagaliau suprasti, kad pati Nepriklausomybė buvo tik pretekstas TS – LKD hegemonijai.
Bet jei konservatorių rėmėjai turi už ką balsuoti ir be šios nelabai adekvačios partijos, tai ką būtų galima patarti Socialdemokratų šalininkams?
Štai čia ir išryškėja didelė Lietuvos problema: jos pakeitimai, kai jau atrodo, kad už pačius socialdemokratus blogiau būti negali, pasirodo, yra dar blogesni. Neaptarinėsiu jokių konkrečių tikslų neturinčių partijų, tokių kaip Tvarka ir Teisingumas, ar Darbo partija (leiboristai), tai partijos, kurių tikslas yra palaikyti politinę betvarkę. Nors Darbo partija (leiboristai) ir bando įrodyti, kad atstovauja darbininkų (proletarų) interesus ir skatina verslo plėtotę, vis dėlto, bėgimas nuo teismų, jų vengimas, neadekvatus elgesys apkaltos metu ir panašūs kuriozai, nekelia susižavėjimo net tiems, kas juos laikė atsvara dviem didžiosioms partijos. Jei tvarkiečiai ir teisuoliai susijungs su darbiečiais-leiboristais, greičiausiai ši partija bus pasmerkta išnykimui, nes abi partijos ir dabar gyvos tik dėl savo reklaminių veidų – realybėje visiškai nesusigaudančio lakūno, dar neseniai net žemėje besikalbėjusio su dievais, ir Kėdainių santechniko, kuris dar neseniai buvo geriausias Kremliaus draugas.
Abu jie vaidina aukas, kaip N. Venckienė, abu jie jaudina nusivylusių lietuvių širdis ir net neturėdami elementarių žinių, ką naudingo būtų galima nuveikti politikoje, susirenka daug kaimiečių balsų. Jie visi – turtuoliai, nežinantys kur dėti pinigus, vaidina „aukas“. Mirk iš juoko. Gal reikėtų kartą pasakyti, kad jie visi į politiką atėjo tik užsidirbti, ir būtų laikas jums, tikrai nuskriausti žmonės (tik jūs nuskriausti ne politikos, o Dievo) tapatintis su šiais milijonieriais.
Bet su kuo tada tapatintis Marytei iš Bezdonių ir Jonui iš Balbieriškio? Tokios partijos nėra, todėl ir tapatinamasi su bet kuo. Lietuvoje nėra jokios partijos, atstovaujančios didžiąją dalį rinkėjų – tų, kurie gyvena ne iš darbo, o iš pašalpų, pensijų ir kitų socialinių išmokų. Niša atvira, bet niekas nenori tapti ta partija, kuri ims bendrauti su „žmonėmis, kuriems sunkiausia“. Liberalų Sąjūdis atvirai orientuojasi į jaunus, verslius žmones, kurie dar gali susikurti gerą gyvenimą Lietuvoje. O ir pati liberalizmo ideologija niekada nebus artima nei Marytei iš Bezdonių (nors ji greičiausiai senmergė, o gal kaip tik dėl to), nei Jonui iš Balbieriškio (jis tikriausiai impotentas, norsd pasisako už tradicinę šeimą, o gal kaip tik dėl to).
Todėl artimiausią dešimtmetį tiek TS – LKD, tiek Socialdemokratų partija ir toliau karaliaus Lietuvos politikoje. Nors jie mažiausiai atspindi kurios nors didesnės Lietuvos žmonių grupės interesus. Bet nelabai yra iš ko rinktis, todėl pensininkai ir toliau už juos balsuos. Ta pati panelė, tik kita suknelė.
Vilis Normanas
