Kaip mažinti socialinę atskirtį ir užtikrinti Lietuvos gyventojams socialinį saugumą? Atsakymų į šiuos klausimus ieškojo konferencijos „Gerovės valstybės krizė Europoje: socialios rinkos ekonomikos siūlomi sprendimai“ dalyviai, trečiadienį Seime diskutuojantys apie situaciją Lietuvoje, galimus ekonomikos raidos modelius bei socialiai atsakingo verslo įtaką siekiant gerinti socialinę padėtį mūsų šalyje.
,,Gerovės valstybės nesukursi be tvarios ekonomikos, veržlaus verslo, kuris leistų spręsti visuomenės socialinės gerovės klausimus“, – sakė Seimo pirmininko pavaduotoja Irena Degutienė, ragindama konferencijos dalyvius galvoti, kaip padidinti paramą šeimoms, didinti šeimos prestižą ir kaip padėti šeimai derinti darbą, karjerą ir vaikų auginimą. Konferencijos dalyviai akcentavo, kad Lietuva lėšų socialinei gerovei skiria daug, tačiau dėl iškreiptos sistemos rezultatai nėra tokie, kokių norėtųsi.
Gerovės valstybių modeliai – nuo švediškojo iki graikiškojo
Aptardami kitų šalių taikomus socialinės gerovės valstybės modelius, konferencijos dalyviai akcentavo, kad skandinaviškas arba šiaurietiškasis modelis leido visuomenėje įsišaknyti nuomonei, kad viską sutvarkys valstybė.
„Kontinentinis modelis, kuris dažniausiai siejamas su Vokietija, esą užtikrina mažesnę socialinę paramą, tačiau didina gyventojų motyvaciją dirbti ir užsidirbti. Bet šiose šalyse nedarbo lygis didesnis nei šiaurietiško modelio šalyse, kadangi čia giežtas darbo santykių reglamentavimas“, – aiškino vieno neformalaus jaunimo judėjimo atstovas Vilius Petkauskas.
Anglosaksiškojo modelio valstybėse parama teikiama tik tiems, kam ji yra būtina, darbo santykiai čia liberalizuoti, tačiau kyla visuomenės susiskaldymo grėsmė, o Viduržemio jūros regiono gerovės valstybėse – Graikijoje Ispanijoje ir Portugalijoje – griežtas darbo santykių reglamentavimas, tačiau didelė pensijų, socialinių išmokų segmentacija, todėl mažiau socialinio teisingumo, aiškino konferencijos dalyviams V. Petkauskas. Tuo metu mūsų šalyje įvairiose srityse taikomi skirtingi modeliai, tvirtino konferencijos dalyviai.
Per griežtas darbo kodeksas – blogai
Kalbėdamas apie skirtingus gerovės valstybių modelius, buvęs socialinės apsaugos ir darbo ministras Seimo narys Donatas Jankauskas teigė, kad reikia suteikti vietos bendruomenėms didesnes galias organizuojant socialinę apsaugą. Kalbėdamas apie darbo santykius, jis teigė, kad įstatymas turėtų užtikrinti darbuotojams minimumą garantijų, o dėl kitų turėtų būti diskutuojama.
„Mūsų Darbo kodeksas turi labai daug garantijų, bet ar nėra taip, kad jos sukuria atvirkščią efektą? (...) Darbdavys, skaičiuodamas, kas jam labiau apsimoka, stengsis priimti tą žmogų, kurį Darbo kodeksas saugo mažiau“, – sakė D. Jankauskas. Anot jo, dažniausiai per krizę susiklostydavo tokia situacija, kai darbdavys sakydavo „kai atsiras darbo, aš tave vėl priimsiu, o dabar rašyk prašymą išeiti savo noru“. D. Jankausko teigimu, didžioji dauguma darbuotojų per krizę buvo atleista būtent taip, todėl reikia lankstesnių darbo santykių.
Bendruomenės, nevyriausybinių organizacijų įtakos didinimui pritarė ir parlamentaras Rimantas Dagys. Tačiau jis pabrėžė, kad didžiausias pastangas reikia skirti šeimos vertybių stiprinimui, darbo jėgos motyvacijos dirbti didinimui.
Dideli mokesčiai šalies konkurencingumui netrukdo
Socialdemokratas Seimo pirmininko pavaduotojas Algirdas Sysas konferencijoje teigė, kad kopijuoti kurio nors vieno modelio negalima. „Ne modeliai kalti, bet atsakingi žmonės, kurie juos kuria. (...) Ne modelis, o žmonių priimami sprendimai lemia“, – sakė jis. A. Sysas pabrėžė, kad daugeliui valstybėje priimtų sprendimų didelę įtaką padarė Laisvosios rinkos institutas, kuris „kalė, kad laisva rinka viską gali sutvarkyti ir nuves ten kur reikia“.
Anot A. Syso, ekonominius ir socialinius dalykus reikia spręsti tuo pačiu metu, „nes jeigu pirmiausia sprendžiami ekonominiai dalykai, atsitinka taip, kaip dabar yra Lietuvoje“. Jis taip pat pabrėžė, kad jam nepriimtina tokia didelė žmonių atskirtis, kokia dabar yra Lietuvoje ir reikia konkrečių sprendimų, kad skurde gyvenančių žmonių mažėtų.
„Į konkurencingiausių šalių 10-uką įeina šiaurės šalys, kuriose yra aukščiausi mokesčiai ir didžiausias perskirstymas“, – primindamas šiaurietiškąjį gerovės valstybės modelį sakė A. Sysas.
Socialinės paramos sistema neveikia
Gausioms šeimoms atstovaujanti Angelė Kostogrizienė aiškino, kad socialinės paramos sistema neveikia taip, kaip reikia. „Gausios šeimos neturėtų būti apmokestintos nuliniu tarifu, tačiau joms galėtų būti mažinamas gyventojų pajamų mokestis“, – sakė ji. Moteris pabrėžė, kad labai daug šeimų su vaikais važiuoja iš Lietuvos į tas valstybes, kuriose jiems geriau gyventi. Anot jos, reikia daryti viską, kad „šeimos, auginančios vaikus, neišvažiuotų kitur, bet pasiliktų ir jaustų ne tik valstybės rūpestį, bet jaustųsi oriai ir sulaukusios senatvės“.
Aktyvių mamų sambūrio atstovė Rasa Paulavičienė pabrėžė, kad Lietuvoje yra akivaizdi diskriminacija pagal socialinę padėtį, nes ir vidutinį atlyginimą gaunančiose, ir socialiai remtinose šeimose augantiems vaikams turi tekti tam tikra minimali pinigų suma. Ji ragino atskirti paramą nuo skatinimo.
„Reikia remti tuos, kuriems reikia pagalbos, ir skatinti tuos, kurie vaikšto savomis kojomis“, – sakė R. Paulavičienė. Ji priminė, kad reikia galvoti ne tik apie paramą šeimose augantiems vaikams, bet ir kitiems šeimos nariams, nes ir toje šeimoje gyvenanti ir menką pensiją gaunanti močiutė „valgo iš tų pačių pinigų".
Diskusijoje dalyvaujantis Vokietijos Federacinės Respublikos ambasadorius Lietuvoje Matthiasas Mülmenstädtas pabrėžė, kad iššūkiai socialinei rinkos ekonomikai visose šalyse panašūs, todėl tai, ką, rūpindamasi piliečių gerove prieš kelerius metus padarė Vokietija, galima padaryti ir kitose šalyse. Konrado Adenauerio fondo Latvijoje ir Lietuvoje vadovas Norbertas Beckmannas-Dierkesas konferencijoje prisipažino nustebęs dėl to, kaip mūsų šaliai pavyko susitvarkyti su krize, tačiau „valstybė privalo užtikrinti, kad dirbdami savo darbus visi galėtų patenkinti savo poreikius“. Konferencijoje taip pat pristatoma VšĮ „Lietuvos socialios rinkos plėtros institutas“ parengta studija „Šeimos institutą stiprinanti ir gimstamumą skatinanti mokesčių politika: gerosios praktikos pavyzdžiai ir įgyvendinimo Lietuvoje galimybės“, kurioje atsižvelgiant į kitų ES valstybių praktiką analizuojamos finansinės paramos vaikus auginančioms šeimoms didinimo galimybės, tarp jų ir gyventojų apmokestinimo modeliams, kurie skatintų sėkmingai derinti šeimų kūrimą ir galimybę dirbti bei užsidirbti.
