„Čia veikia gilios dešiniosios jėgos. Tie, kurie nori subanalinti Holokaustą ir sumažinti jo istorinę reikšmę iki kitų karo metais įvykdytų masinių žudynių, Stalino nusikaltimus lygina su žydų naikinimu. Dėl Stalino badmečių 1930-taisiais ir trėmimų 1940-taisiai, kaip kad mano dešinieji, galima dėti lygybę tarp nacizmo ir komunizmo.“
Tie, kurie pabrėžia komunizmo nusikaltimus, sako D. MacShaneas, slapta nori sumažinti Holokausto žiaurumą. Jis atmeta galimybę, kad galima tiek hitlerizmą, tiek stalinizmą laikyti blogu arba kad galima abejuose vaduose atrasti kažką bendro. Iš tiesų, jeigu dešinieji daro tokią moralinę lygybę, greičiausiai taip yra todėl, kad jie supranta nacizmo ir komunizmo baisumus sklindant iš tų pačių šaknų, tai yra iš valstybės išaukštinimo individo atžvilgiu. Vis dėl to nemanau, kad privalai būti konservatorius, kad tave vienodai piktintų abi sistemos, kurios pateisina civilių šalinimą vardan iškreiptos doktrinos.
Bet yra ir kitas dalykas. Šalyse, kurios nebuvo okupuotos Raudonosios armijos, retai kada rasi tokią lygybę. Nacizmas yra laikomas siaubingu, koks ir buvo, bet sklando jausmas, kad komunizmas neturėjo blogų intencijų. Menkiausias ryšys su fašizmu atima iš politiko jo pareigas, bet tiems, kurie aktyviai rėmė SSRS, leidžiama tapti ministrais ir Europos sąjungos komisijos nariais. Č. Gevaros marškinėlių nešiojimas nėra tas pats, kas A. Hitlerio marškinėlių, bet turėtų būti.
Nesupraskite manęs klaidingai. Kiekvienas žiaurumas yra unikalus. Nacių holokaustas mums vis dar sapnuojasi dėl rimtų priežasčių. Laimei, niekas, išskyrus kraštutinius pamišėlius, neigia blogą nacizmo prigimtį. Tas pats negalėtų būti pasakyta apie sovietų despotizmą.
Net dabar Rusija atsisako pripažinti, kad Baltijos šalių aneksija iš tikrųjų buvo invazija. 47% rusų teigiamai žiūri į Staliną (tik pagalvokite, kaip sureaguotumėte, jei 47% vokiečių teigiamai žiūrėtų į Hitlerį). Kol padriki fašistinių partijų apsireiškimai atsiduria pirmuosiuose laikraščių puslapiuose, komunistų partijos dalyvauja daugelyje įstatymų leidimo organų. Kai kuriose šalyse už nacių genocido neigimą gresia baudžiamoji atsakomybė, o idiotiškų Č. Gevaros marškinėlių nešiojimas yra madingas. Tai išties yra nerimą kelianti asimetrija.
-------
D. Hannan atsakas į „The Guardian“ apžvalgininko J. Freedlando pranešimą iš Lietuvos:
J. Freelando pranešimas iš šalies, kurioje jis ieško savo šeimos šaknų, yra pagrįstas, bet bijau, kad klaidingas. Jis nuliūdintas to, kad Stalino ir Hitlerio nusikaltimai Baltijos šalyje laikomi lygiaverčiais ir šį savo argumentą jis vadina „dvigubu genocidu“.
Atsitiktinai J. Freelando straipsnį skaitau Rygoje, kur neseniai aplankiau Latvijos okupacijos muziejų. Jo ekspozicija čia taip pat priverčia pagalvoti apie „dvigubą genocidą“, nors ši frazė ir nenaudojama. Už stiklų sudėti nacių ir sovietų aukų reliktai. Čia yra gulago gyventojų pasigamintų daiktų: primityvūs dantų protezai, pakeičiantys dėl blogos mitybos prarastus dantis, veido kaukės, apsaugančios nuo Sibiro uodų. Taip pat motinos laiškas jos vaikams, kai ji buvo išvesta NKVDistų. Ir, žinoma, čia yra siaubingų nuotraukų iš nacių pogromų.
Latvijos žydai neproporcingai kentėjo nuo abejų okupantų. 1939 m. apie 5% Latvijos populiacijos sudarė žydai, bet tarp Raudonosios armijos aukų jų buvo 10%. Kodėl? Nes Latvijos žydai dažniausia buvo labiau išsilavinę ir labiau pasiturintys nei jų kaimynai ne žydai, o tai darė juos pagrindiniais taikiniais šalinant kapitalistus, intelektualus ir kitus potencialius Sovietų Sąjungos priešus.
Tai iškelia moralinį klausimą: ar –žmonių skirstymas pagal gaunamas pajamas arba išsilavinimą yra labiau pateisinamas nei jų skirstymas pagal rasę ir religiją? Tiek naciai, tiek sovietai žmones žudė pagal jų priklausymą kokia nors kategorijai, o ne pagal individo veiklą. Bet kokiu atveju buvimas nekaltu nebuvo tinkama gynyba. Pagrindinis abiejų ideologijų blogis buvo tas pats: kad ir ką būtum padaręs ar ko nepadaręs, galėjai pakliūti į mirties sąrašą. Man sunku vieną kategorizaciją laikyti švelnesne už kitą.
O kaip dėl J. Freelando argumento, kad deportavimas nėra toks pat blogas nusikaltimas kaip nužudymas? Rygos muziejaus gidas, kairiųjų pažiūrų vyras, pasakė tai, kas mane apstulbino - kad procentinis išgyvenimas Sovietų gulaguose Antrojo pasaulinio karo metu buvo mažesnis nei nacių koncentracijos stovyklose. Nors gulagų intencija ir nebuvo žmonių žudymas, bet praktikoje buvo būtent taip. Apie 1,6 mln. žmonių žuvo stovyklose iki Stalino mirties 1953 m. ir tik keli iš tų, kurie grįžo, atgavo fizinę ir psichinę sveikatą.
Skaičių yra ir daugiau. Kai 1940 m. Raudonoji armija okupavo Baltijos valstybes, 130 000 žmonių buvo deportuoti ir nužudyti. Nacių okupacijos metu, tarp 1941 ir 1944 m., žuvo dar 300 000, daugiausiai žydų ir daugiausiai Lietuvoje. Per dešimtmetį nuo 1944 m. (grįžus Sovietų sąjungai) suimti dar 400 000 žmonių, daugiausiai buožių. Iš viso buvo prarasta 10% suaugusiųjų populiacijos. Galima suprasti, kodėl žmonės tai prisimena kaip vieną didelę nelaimę.
J. Freedmanas skundžiasi, kad SSRS aukos yra smarkiau apverkiamos nei Trečiojo reicho. Bet jis nuoširdžiai pripažįsta galimą paaiškinimą, būtent, kad dauguma žmonių Baltijos šalyse yra patyrę Sovietų represiją, tuo tarpu nacių okupacija yra išlikusi tik pačių seniausiųjų atmintyje. Kai baltai mini komunizmo aukų žuvimą, jie prisimena savo tėvus ir senelius, o ne senas fotografijas.
