Atrodo, kad įvaizdžio formavimo rūpesčiai jau visai rimtai užgulė mūsų valdžią ir mus pačius. Vis dažniau išgirsti, kad reikia vertinti Kernavės piliakalnius ar Vilniaus senamiestį, nes užsieniečiams jie patiks, bus pajamų iš turizmo. Ir kad Europos Sąjungos (ES) pinigus reikia taisyklingai „suvalgyti“ iki paskutinio cento (pavyzdžiui, parengiant gigantiškesnius ar šiaip brangesnius projektus) – nes antraip vėlgi įvaizdis būtų ne koks.
Visai kaip toms Niujorko močiutėms: viena jų sutiko kitą, vežiną anūkėliu. „Tai dailutis, tai gražutis,“ giria mažąjį draugei. Ši atsako: „Čia tai dar nieko ypatinga. O štai pamatytumėt jo nuotraukas – ten tai dailumas!“
Mažiau juokinga tai, kad ir turistai, ir rimti investuotojai, bent iš dalies, taip pat orientuojasi pagal įvaizdį, kuris, beje, susidaro jų galvose nelabai jau priklausomai nuo mūsų pastangų įsiūlyti jiems norimą variantą.
Ypač stipri įvaizdžio išraiška yra šalių indeksai. Kai tavo šalį klasifikuoja žemiau Estijos, tai visi visur taip vienareikšmiškai ir mato – Lietuva žemiau Estijos.
Žinoma, būtų naivu pernelyg pasitikėti globaliniais indeksais. Štai pavyzdys. Pagal amerikiečių nevyriausybinės organizacijos „Freedom House“ sudaromą pokomunistinių valstybių Demokratizacijos indeksą Lietuva 2007 m. (vertinant 1-7 balų skalėje, kur 1 – aukščiausias balas) gauna 2,29 balo ir atsilieka ne tik nuo Estijos (1,96 balo), bet ir nuo Latvijos (2,07 balo). Pagrindinė priežastis – korupcija. Pagal korupcijos rodiklį, įeinantį į tą bendrą indeksą, Lietuva gavo 4 balus (primenu, blogiausias vertinimas – 7 balai) ir šia prasme, vertintojų nuomone, niekuo nesiskyrė nuo Rumunijos (irgi 4 balai). Latvija gi korupcijos požiūrius „švaresnė“ už Lietuvą visa galva – jos rodiklis tik 3 balai. Sunku likti rimtam, matant tokius įvertinimas. Ką gi, daug kas priklauso nuo nacionalinių „pranešėjų“ visose tose šalyse, teikiančių duomenis indekso sudarytojams vašingtonuose ir ženevose.
Pasaulio bankas paskelbė savąjį verslo sąlygų (Doing Business) indeksą: surikiavo 178 pasaulio valstybes pagal tai, kiek palankios jose sąlygos verslui. Kaip ir visi reitingai, šis tik pateikia šalių rikiuotę, bet ne kažin ką paaiškina. Jame, kaip ir kituose indeksuose, turtingos, tvarkingos šalys susitelkia sąrašo priekyje, skurdžios – pabaigoje.
Todėl lieka neaišku, ar turtingosios teikia daugiau laisvės verslui dėl to, kad jose ir valdininkų darbo, ir verslo kultūra aukštesnė, ar priešingai – jos susiprato teikti daugiau laisvės verslui, ir dėl to tapo turtingos ir kultūringos.
Greitai ir neatsakysi į tokį klausimą.
Svarbiau paprastesnis dalykas – ar negalima pasimokyti iš to indekso? Tai yra, ar negalima kažką sau naudingo išpešti – apart padejavimo ar dar didesnio kompleksavimo dėl to, kad Lietuva tame verslo sąlygų indekse iš pernykštės 16 vietos smuko į 26 vietą pasaulyje (tarp 178 valstybių).
Imkime vieną iš svarbiausių (nes pradinė) procedūrų – verslo įmonės įkūrimą. 2004 m. Lietuvoje tam reikėjo atlikti 9 procedūras, 2005 m. jau tik 8, 2006 m. – 7, 2007 m. irgi 7. Tam 2004 m. tekdavo sugaišti 26 dienas ir niekas nepasikeitė iki pat dabar. Čia jau keisčiau – jei procedūrų sumažėjo, ar negalėjo sumažėti ir jų vykdymo trukmė?
O dar atkreipkime dėmesį į tai, kad latviai ir estai mus lenkia: 2007 m. Estijoje verslui įsteigti reikia 5 procedūrų, sugaištant tik 7 dienas (!), Latvijoje – taip pat 5 procedūrų, sugaištant 16 dienų. Tai faktai, verčiantys pamąstyti (jei atsirastų norinčių tai daryti). Juk sunku įrodyti, kad Latvijoje ir Estijoje paveldėtos aplinkybės verslui yra kitokios, arba kad jie dėl tokio savo liberalizmo dabar graužia nagus, patirdami didelę ekonominę stagnaciją ir dar didesnę nei pas mus korupciją.
Paminėkime dar ir pasaulio lyderį šioje srityje – Australiją: dvi procedūros ir dvi dienos verslui įregistruoti. Visai nesolidu, kas nors pasakytų; bet ar labai kenkia, rimtai pažiūrėjus?
Verslo įregistravimo mokesčiai Lietuvoje santykinai vis mažėjo – vertinant juos kaip vidutinių pajamų vienam gyventojui dalį (nes tos pajamos didėjo). 2004 m. verslo įregistravimas kainavo 6,3 proc. vienam gyventojui tenkančio metinių pajamų vidurkio, 2005 m. – 3,3 proc., 2006 m. – 2,8 proc., 2007 m. – 3,04 proc. Ir vėl ta pati pastaba: Estijoje ir Latvijoje ši našta 2007 m. buvo mažesnė – atitinkamai 2,04 ir 3,02 proc.
Perpus mažesnis pas mūsų kaimynus ir minimalaus kapitalo reikalavimas registruojant įmonę.
Todėl turėtume pakartoti klausimą: kaip gali būti, kad Estijoje ir Latvijoje verslo įregistravimas kainuoja mažiau ir pigiau nei Lietuvoje? Kodėl pas mus verslą pradėti yra sunkiau ir brangiau? Gal verta apsilankyti Rygoje ir Taline?
Su pasaulio lyderiais ir lygintis neverta. Danijoje nereikia nieko mokėti registruojant įmonę (bandyk sau sveikas, kad tik tau sektųsi; pradėsi veikti – gausi mokėt mokesčius), o jokių kapitalo minimalių dydžių nereikalauja JAV, Jungtinė karalystė, Kanada, Izraelis, Australija (kitaip tariant – tie išmintingesnieji, kurie su iždo pageidavimais prisistatys vėliau, kai verslas jau suksis; bet čia tarp kitko).
Verslo laisvės ar supančiojimo lygis žymia dalim priklauso nuo bendros ir, atskirai, verslo kultūros. Mūsų jaunutis verslas labai ne šventas. Esame jokia išimtis visoje rytų Europoje ir Azijoje taip pat. Bet siekdami jį prižiūrėti, potencialiais sukčiais laikome ir visą sąžiningąją, dirbti norinčią daugumą. Turint lig šiol neregėtas informacijos apdorojimo galimybes ir norą galime sukčius išgaudyti daug lengviau nei kompiuterizacijos pradžioje. Anksčiau tokiais atvejais sakydavome - reikia tik pakelti sėdimąją kūno dalį nuo kėdės.
Dabar ir to nereikia: kompiuteris čia pat, kėdė ant ratukų. Taigi, vien tik kažkiek noro...
