Kova dėl vaiko – ne tik ilgai trunkantis Kauno priemiesčio Garliavos skaudulys, sudominęs ir net supriešinęs Lietuvos žmones.
Dviejų šeimų „mūšiai“ dėl mažametės našlaitės globos nesibaigia ir netoli Balbieriškio miestelio (Prienų r.). Dabar jie jau peraugę į kovą dėl mergytės įvaikinimo. Ar teismas nuspręs, kad šiuo metu mama našlaitės vadinama moteris gali būti jos įmote, ar nurodys išplėšti mergaitę iš jai įprastos aplinkos ir perduoti visai nepažįstamai šeimai? Atsakymas – Meilės dieną, vasario 14-ąją.
Nuojauta nesidalina
Keturmetės Sigutės (vardas pakeistas), gyvenančios Medžiukų kaime, dalybos nesibaigia jau ketvirti metai.
Įstatymų raidės besilaikantys teisininkai skelbia, kad našlaitę Sigutę neteisėtai – kone pagrobę – savo namuose Medžiukų kaime laiko tolimi jos giminaičiai Jūratė ir Juozas Lukoševičiai, dar 2010 metais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo įpareigoti perduoti mergaitę teismo paskirtiems globėjams Agnei ir Audriui Bendinskams. Ši Grigiškėse (Vilniaus r.) gyvenanti sutuoktinių pora – irgi Sigutės giminaičiai. Tačiau Lukoševičiai teismo nurodymo neįvykdė, o iš pradžių pastangų dėję antstoliai kategoriškai atsisakė mergytę išplėšti iš jų jėga.
Pernai dviejų šeimų kovoje dėl Sigutės prasidėjo naujas raundas – įsisukta į teismų maratoną dėl mergytės įvaikinimo. „Boksuojasi“ vėl tos pačios dvi poros. Vilniaus 2-asis apylinkės teismas praėjusių metų pabaigoje nutarė, kad našlaitę turi įsivaikinti Bendinskai – tie patys, kurie oficialiai pripažinti esą Sigutės globėjai, bet jos nė dienos neauginę. Tuo nepatenkinti Lukoševičiai, auginantys mažylę nuo pusės metukų, sprendimą apskundė Vilniaus apygardos teismui.
Štai dabar abi poros ir laukia pastarojo teismo nuosprendžio, kuris bus skelbiamas vasario viduryje.
„Nieko nenujaučiu – bijau ką nors jausti ir pagarsinti savo mintis, – po dabartinio teismo posėdžio teigė Jūratė Lukoševičienė (45 m.), „Akistatos“ pakalbinta apie savo nuojautas. – Galiu atsakyti tik klausimu: ar galima išplėšti vaikutį iš šeimos, kurioje jis be jokių problemų augo beveik nuo vystyklų ir rado naują mamą ir naują tėtį? Tai – lyg žmoniškumo egzaminas Temidės tarnams“.
Kova – po avarijos
Mažylė, dėl kurios likimo užvirusi ši smarki kova, našlaite tapo 2008-ųjų balandį, kai vieną ankstų rytą jos tėvus, dviračiu važiuojančius Vilniaus–Prienų keliu, kliudė ir partrenkė vilkikas. Birutė Kizelevičiūtė (20 m.) žuvo iškart, o jos sugyventinis Virginijus Laukaitis (23 m.) po savaitės mirė ligoninėje.
Kol vyko dvejos laidotuvės, mergyte rūpinosi viena kaimynė, o netrukus mažylę į Medžiukų kaimą pasiėmė Lukoševičiai, paprašyti žuvusiojo tėvų Laukaičių. Šiedu vyresnio amžiaus seneliai turėjo sveikatos problemų.
Kūčių dieną gimusiai Sigutei tuomet buvo vos trys mėnesiai. Seneliai Albina ir Vytautas Laukaičiai ramia širdimi patikėjo anūkės priežiūrą Lukoševičiams (J. Lukoševičius – Laukaitienės pusseserės sūnus), nes ši pora ir anksčiau artimai bendraudavo su mergytės artimaisiais, gyvena tame pačiame rajone.
Netrukus Lukoševičiai kreipėsi į Birštono vaiko teisių apsaugos skyrių (VTAS) dėl našlaitės globos. Čia paaiškėjo, kad tokį patį prašymą yra pateikusi ir Agnė Bendinskienė, kurios vyras Audrius – žuvusios mergytės motinos pusbrolis.
Kol vyko svarstymai, mergaitės gyvenamoji vieta buvo nustatyta pas senelius Laukaičius Birštono vienkiemyje. Tada su mergyte daugiausia laiko praleido J. Lukoševičienė. O vėliau pripažinta teisėta laikinoji globėja A. Bendinskienė nesugebėjo užmegzti šiltesnių kontaktų nei su mergytės seneliais, nei su Lukoševičiais.
Laimėjo jaunesni
Pirmieji už našlaitės globą Bendinskams pasisakę Birštono VTAS darbuotojai iki šiol aiškina, kad tokį jų sprendimą nulėmė Bendinskų amžius (dešimtmečiu jaunesni už Lukoševičius), išsilavinimas, materialinė padėtis (gyvena erdviame bute, turi nuolatinius, gerai apmokamus darbus), gyvenimo būdas (nebuvo duomenų apie kokius nors konfliktus), galų gale – prašymo pateikimo pirmumas.
Na o Lukoševičiai, anot Birštono VTAS specialistų, patys užauginę du vaikus, iki tol buvo žinomi kaip konfliktų dėl vyro girtavimo kažkada turėjusi pora, gaunanti mažesnes pajamas, gyvenanti remontuotiname name. Dar pabrėžtos ir esą mažesnės Lukoševičių galimybės ateityje Sigutę lavinti, mokyti kaimiškame rajone – tarsi kaime užaugę vaikai iškart turėtų būti nurašomi. Užtat nepabrėžta, kad Lukoševičiai – jokiais įsipareigojimais bankams nesusaistyti žmonės, o Bendinskai – atvirkščiai: jie dar ne vienerius metus turi mokėti bankui paskolą, už kurią įsigijo minėtą erdvų butą.
Ginčo objektu tapo ir data, kada abi šeimos kreipėsi dėl našlaitės globos: J. Lukoševičienė kaltina Birštono VTAS vadovą Antaną Grušelionį meluojant ir net suklastojus dokumentus. Šis pareigūnas tai neigia.
Birštono VTAS nuomonė buvo palaiminta ir Prienų teisme – mergytės globėjais paskelbti Bendinskai. Bet našlaitė vis tiek liko pas Lukoševičius, nes šie teismo sprendimą apskundė Kauno apygardos teismui. Taip įsisuko teismų karuselė.
2010-ųjų pavasarį, kai Sigutei buvo pustrečių metukų, Bendinskų naudai galutinai nusprendė ir Aukščiausiasis Teismas. Buvo nurodyta perduoti mažylę iš Medžiukų į Grigiškes.
„Gyvos tvoros“ jėga
Lukoševičiai iki šiol neįvykdė minėto teismo sprendimo – jie elgiasi panašiai, kaip Neringa Venckienė Garliavoje, neperduodanti brolio dukrelės šios motinai Laimutei Stankūnaitei ir ištikimai palaikoma prie Venckų namų budinčios užtarėjų minios. Tokios patirties jau turi ir Lukoševičiai: 2010-ųjų pavasarį prie jų namų būriavosi žmonės, pasiryžę tapti „gyva tvora“, jeigu antstoliai našlaitę būtų nešę jėga. Beje, J. Lukoševičienė „Akistatai“ teigė pati su Sigute irgi jau „sirgusi“ Garliavoje, prie Venckų namų.
Sigutės neatsisakantys Lukoševičiai „lošia“ visų pirma mažylės meile jiems: esą kol keletą metų vykę teismai, kol buvę nagrinėjami skundai, tol mažylė augusi Medžiukuose, pripratusi prie savo neoficialių globėjų ir jų namų, kuriuose gavusi viską, ką dabar mokanti ir suprantanti. J. Lukoševičienę našlaitė jau seniai vadina mamyte ir niekur nuo jos nesitraukia.
O grigiškiečių Bendinskų, anksčiau nebendravusių ir su Sigutės mama, mažoji visai nepažįsta. Šie lankęsi Medžiukuose keletą kartų, bet mažylės dėmesio neužkariavę. Atvirkščiai – būta tik konfliktų ir riksmų, todėl lankytis Lukoševičių namuose nuo 2010-ųjų gegužės išvis liautasi.
Tų pačių metų vasaros pabaigoje Bendinskai susilaukė antrojo vaikelio (iki tol augino pirmagimį sūnų). Atrodė, kad tai galėjo „atšaldyti“ jaunos poros įnirtingą kovą dėl našlaitės. Tačiau taip neįvyko – Bendinskai tebėra pasiruošę tapti Sigutės įtėviais.
Bendinskai aiškina, kad jie kovoja tik teisiniais būdais – norėję viską išspręsti teisėtai, todėl ir laukę galutinių teismų sprendimų. Šiaip ar taip, laikas slinko ne jų naudai – mergytė juk negalėjo būti „užkonservuota“, kad kartu su ja neaugtų jos jausmai žmonėms, kasdien esantiems šalia – Lukoševičiams.
Galbūt todėl dabar ir galima pareplikuoti Bendinskų nenaudai: laukė, kol mergytė ūgtelės, pradės viską suprasti, prisiriš prie Lukoševičių, o tada siekia bet kokia kaina mažylę išplėšti iš jos priprastos aplinkos. Bet ar taip mąsto ir trys teisėjai, sprendžiantys Sigutės likimą, paaiškės vėliau.
Tik faktai:
Lietuvos įvaikinimo tarnybos vadovai palaiko Bendinskus, nes taip nusprendę teismai, o teismų sprendimus reikia gerbti ir vykdyti.
Mažosios Sigutės istoriją nuo pat pradžių gerai žinanti Rimantė Šalaševičiūtė, dabar jau buvusi vaiko teisių apsaugos kontrolierė, neseniai per vieną televizijos laidą pasakė: „Dabar jau, kai praėjo tiek laiko, mergytė turėtų likti toje šeimoje, kurioje iki šiol laimingai gyvena“.
Anot Balbieriškio seniūnijos seniūno Arūno Tomkevičiaus, Lukoševičiai – dori, tvarkingi, rūpestingi žmonės, galintys įsivaikinti daugiau kaip 3 metus pačių augintą našlaitę.
Dauguma Lukoševičius palaikančių vietos gyventojų įsitikinę, kad Bendinskus, su didžiule paskola įsigijusius butą, iš tikrųjų domina ne mažylė, o jai priklausysiantis iš senelių paveldėtas palikimas – sodybos ypatingai gražioje, verslininkus dominančioje vietoje, ant Nemuno kranto.
Irena ZUBRICKIENĖ
