Šią savaitę minime Sąjūdžio dvidešimtmetį. Tai ypatinga šventė, verta ir didelio džiaugsmo, ir tam tikrų apibendrinimų.
Tikėjimas nuvertė kalnus
Galima įvairiai prisiminti Sąjūdžio metus: kaip reikšmingų istorinių įvykių tiek Lietuvoje, tiek Maskvoje, tiek visoje Centrinėje Europoje metus. Galima prisiminti, kaip svarbių istorinių asmenybių veiklos metus. Aš juos pamenu, visų pirma, kaip Didžiojo Tikėjimo metus, kai netikėjimas, jog ką nors galima pakeisti, virto tikėjimu, o tikėjimas nuvertė kalnus.
Sąjūdžio metais man teko daug laiko praleisti Sąjūdžio būstinėje, užmirštant savo tiesioginį darbą ir nebaigtą disertaciją Vilniaus universiteto Fizikos fakultete. Sąjūdžio laikmetį prisimenu ne tiek kaip gausių istorinių įvykių ir permainų laikmetį, bet kaip vis labiau plintančio tikėjimo laikmetį. Daugelis didžiųjų to meto įvykių yra jau išblukę iš atminties. Bet labai gerai pamenu žmonių entuziazmą ir vis labiau augantį jų tikėjimą piketuose, mitinguose, parašų rinkimų akcijose.
Taip pat gerai pamenu pirmąsias Sąjūdžio dienas 88-ųjų birželio viduryje: tuomet su kolega fiziku pasikabinę ant savęs vienoje pusėje Gorbačiovo portretą (kad milicija skaudžiai nemuštų), o kitoje - plakatą, kviečiantį į pirmąjį Sąjūdžio mitingą Katedros aikštėje, vaikščiojome po Gedimino prospektą ir dalinome pirmąsias “Sąjūdžio žinias” bei kvietimus į mitingą. Gerai pamenu ir pirmuosius Sąjūdžio piketus, kuriuos organizuojant teko prisidėti, prie Mažvydo bibliotekos ir prie “Eltos”, apsuptus ir milicijos, ir saugumiečių. Tuo metu netikėjimo buvo daugiau nei tikėjimo. Bet virsmas buvo pakankamai greitas, nors Sąjūdis turėjo jį lipdyti labai atsargiai – visą laiką bandydamas atrasti ir neperžengti ribos, už kurios viskas galbūt būtų buvę sutriuškinta.
Sąjūdis įsibėgėjo, kai buvo įveiktas netikėjimas. Netikėjimas, kad kas nors gali keistis. Netikėjimas, kad po geležine uždanga esančioje totalitarinėje imperijoje įmanomos permainos. Netikėjimas, kad gali prasidėti tikras tautos Sąjūdis.
Žiniasklaidos priemonės sutelkė tautą
Pirmiausia atsirado kitoks, naujas kalbėjimas. Kalbėjimas paremtas tiesa. Necenzūruotas ir nevaržomas kalbėjimas. “Ir tiesa padarys jus laisvus” – kabėjo simboliški šv. Rašto žodžiai Sąjūdžio būstinėje ant durų. Tiesos žodis gimdė tikėjimą. Tikėjimą, kad melu ir prievarta grindžiama santvarka nėra amžina.
Tuo metu paaiškėjo, kokią milžinišką galią sutelkiant tautą turi žiniasklaidos priemonės. “Sąjūdžio žinios” ir Atgimimo banga buvo tie ledlaužiai, kurie sutrupino ledinę netikėjimo sieną ir sujungė žmonių širdis ir protus kelyje į laisvę.
Einant tokiu pakankamai sparčiu, tačiau laipsnišku keliu, skepsis ir netikėjimas virto iš pradžių tikėjimu pačiu Sąjūdžiu, o po to, gana greitai, ir tikėjimu Sąjūdžio įvardinta Lietuvos Nepriklausomybės idėja.
Tikėjimas buvo begalinis. Tokį duota pažinti tik vieną kartą gyvenime. Ir, be abejo, toks tikėjimo fakelas negalėjo degti labai ilgai. Gal dabar dėl to ir kenčiame nusivylimo, abejingumo ir nepasitikėjimo bangas, nes tuo metu išnaudojome visam gyvenimui duotą tikėjimo limitą.
Kaip visuotinis netikėjimas, kad nieko negalima pasiekti ir pakeisti, tapo vos ne visuotiniu tikėjimu, yra vertas ypatingai gilios analizės, kuri turėtų didelę vertę ir šių dienų mūsų gyvenimui, kuriame nusivylimo, netikėjimo, abejingumo yra beveik tiek pat kiek 1986-1987 metais.
Kovoti už žodžio laisvę reikia kaip Sąjūdžio pradžioje
Minint Sąjūdžio dvidešimtmetį neišvengiamai pagalvoji, kiek daug per šį laiką pasiekta, kiek daug istorinių pokyčių įvyko, ir kiek daug panašumo šiandien yra su laikmečiu ir nuotaikomis, kurios vyravo prieš dvidešimt metų, bet dar iki Sąjūdžio gimimo.
Ir vėl, kaip tada – yra daug nusivylimo ir nepasitikėjimo valdžia ir daug netikėjimo, kad galima ką nors pakeisti. Toks netikėjimas gimdo rezignaciją ir abejingumą, kuris tampa dar didesnio nusivylimo priežastimi – nes nieko nedarant niekas ir nesikeičia.
Paradoksas, bet vėl kaip Sąjūdžio pradžioje, reikia kovoti už žodžio laisvę, už necenzūruotą žodį, už teisę išsakyti kritišką žodį valdžios atžvilgiu. Ir reikia didelio tikėjimo, kad tai galima apginti.
Nacionalinis radijas tampa A.Paulausko radiju
Paskutinės savaitės įvykiai rodo, kad visuomeninis radijas ir televizija tampa paprasčiausiu valdžios ruporu, o demokratinę įvairių nuomonių sklaidą vis tvirčiau keičia vyriausybės ir atskirų ministerijų užpirktų laidų tariama įvairovė. Jau nebežinai ar verkti, ar juoktis, kai išgirsti, kad Nacionalinis radijas praeitos savaitės pabaigoje pradėjo transliuoti A.Paulausko ministerijos nupirktą laidą su ištisiniais ministro monologais, kurie po to dar kaip svarbiausia žinia pakartojami ir žinių laidose. Naujoji LRT vadovybė žengia tvirtu keliu: “Panorama” vis labiau primena liūdnai pagarsėjusią laidą “Kas geresnio premjere?” , o Nacionalinis Lietuvos radijas tampa Nacionaliniu Paulausko radiju.
Iš tiesų paradoksas – jeigu turėtume tiek tikėjimo, kiek prieš dvidešimt metų, kad neteisybė gali būti įveikta, tai naujoji LRT vadovybė nedrįstu taip “siautėti”.
Kas geresnio, premjere?
Taip pat nedrįstų siautėti ir atskiros ministerijos, kurios išleidžia ne tik milijonus “nupirktai tiesai” skleisti, bet prieš Seimo rinkimus lengva ranka naudoja valstybės pinigus. Sąjūdžio metais visuomenei apie tai sužinojus, ministras po dviejų dienų jau nebedirbtų. Turiu omenyje Sveikatos reikalų ministrą ir garsųjį greitosios pagalbos automobilių pirkimą, kai akivaizdu, kad iš valstybės biudžeto buvo permokėta keliolika milijonų litų už automobilius, kurie buvo perkami faktiškai be konkurso. Sąjūdžio jubiliejaus savaitę aš visų pirma žiūriu į Premjerą ir Prezidentą, - ir klausiu, ar dar yra likę kiek nors Sąjūdžio dvasios ir Sąjūdžio tikėjimo, kad kažką galima pakeisti, ar ministrai gali daryti, ko užsigeidę, nes premjero vis tiek bus paklausta tik vieno klausimo: “Kas geresnio, premjere?”.
Šiandien nėra tokios vienos idėjos, kokia prieš dvidešimt metų buvo Nepriklausomybės idėja, kuria galėjome patikėti ir drąsiai eiti į priekį. Šiandien turime patikėti, kad galime pakeisti kasdienybės gyvenimą, klestinčią netiesą ir abejingumą, ir tuo patikėję, taip pat galime atlikti daug darbų. Nes kaip tame pačiame šv. Rašte yra pasakyta – “nėra tikėjimo be darbų ir nėra darbų be tikėjimo”.
Andrius Kubilius yra TS-LKD pirmininkas
Parengta pagal spaudos konferenciją, įvykusią 2008 06 02
