Vos prieš savaitę Lietuvoje buvo aikčiojama iš nuostabos, kai pasaulį apskriejo žinia, kad naujoji Birmos (Mianmaro) vėliava labai panaši į lietuviškąją trispalvę, tik šios šalies nacionalinį simbolį dar puošia balta penkiakampė žvaigždė.
Žinovai teigia, kad jokio „plagiato“ čia nėra ir būti negali, nes kiekviena valstybė pati nusprendžia, kaip atrodys jos simboliai. Šis įvykis vėl suaktyvino diskusijas apie tai, kokį statusą šiuolaikinėse valstybėse turi šie tautiškumo ir nacionalizmo ženklai.
Kaip rodo kitų šalių pavyzdžiai, už vėliavai, herbui ar himnui parodytą nepagarbą galima turėti rimtų nemalonumų. Pasaulyje sensacingai nuskambėjo žinia apie tai, kad Filipinų parlamentarai parėmė įstatymo projektą, kuriame numatyta dvejų metų kalėjimo bausmė už nepagarbą nacionaliniam himnui. Nepagarba laikoma net nukrypimas nuo tempo ar prasta artikuliacija.
Tai, kad tauta jautriai reaguoja į valstybinių simbolių vartojimą, rodo ir incidentas Peru: ketveri metai kalėjimo gresia šokėjai, nuogai pozavusiai valstybinės vėliavos fone.
Tūkstančiai patriotiškų vėliavėlių su reklama
Pasitaiko atvejų, kuomet valstybinius simbolius verslininkai „patobulina“ ir panaudoja tiesioginei rinkodarai. Plačiai nuskambėjusi istorija nutiko net taip jau seniai – prieš porą metų viena didžiausių alaus gamintojų „Švyturys“ itin gudriai užsimojo apdalinti kelis tūkstančius žmonių lietuviškomis trispalvėmis automobilių vėliavėlėmis ir, žinoma, nepamiršo jų papuošti savo firmine emblema. Savo akciją įmonė deklaravo esant socialiai atsakinga ir skatinančia patriotiškumą. Įmonė planavo išdalinti net 135 tūkst. vėliavų.
Visuomenėje kilo šurmulys dėl tokios akiplėšiškos akcijos ir, už viešą nacionalinio simbolio panaudojimą tiesioginės komercijos tikslams, bendrovei buvo skirta piniginė bauda. Tikslas vienok buvo pasiektas – keli tūkstančiai futbolo sirgalių mojavo vėliavėlėmis su įmonės simbolika.
Valstybinė vėliava – vietoje staltiesės per išgertuves
Lietuvos heraldikos komisijos pirmininkas dr. Edmundas Rimša, paklaustas, kas yra laikoma pažeidimu vartojant valstybinius simbolius, sakė: „Į šį klausimą geriau gali atsakyti teisininkai, mat pažeidimų pasitaiko labai įvairių: po švenčių vėliavos būna suplėšytos, nublukusios, yra buvęs atvejis, kad besilinksminanti kompanija išblukusią šalies vėliavą buvo pasitiesusi ant stalo, kur vyko išgertuvės. Vienas jaunas kaunietis buvo nubaustas už Lietuvos himno žodžių iškraipymą ir paskelbimą internete. Tuomet, kai tokie incidentai paviešinami, teismas sprendžia, ar buvo nusižengta galiojantiems įstatymams, ar ne“.
Pasak pašnekovo, pažeidėjai nėra labai rimtai baudžiami, tikėtina, kad už pirmą kartą padarytą nusižengimą atsiperkama keliasdešimties litų bauda.
Į klausimą, ar Lietuvoje, lyginant su kitomis šalimis, griežtai vertinamas ir reglamentuojamas valstybinių simbolių vartojimas, pašnekovas sakė: „Kiekviena šalis turi savas tradicijas. Tarkime, valstybėje, kurios valdymo forma nėra demokratinė, į valstybinių simbolių vartojimą žvelgiama kur kas griežčiau. Demokratiškose šalyse nėra tokių griežtų valstybinių simbolių vartojimo nuostatų ir patys simboliai naudojami kur kas liberaliau ir, žinoma, plačiau. Lietuvoje vos nutikus kokiam nesusipratimui, kyla įvairiausios diskusijos.“
Paliekama vietos interpretacijai
Apie tai, ar kyla nesusipratimų vartojant įvairius valstybinius simbolius suvenyrų gamybai, pašnekovas sakė: „Atitinkamos valdžios institucijos išduoda leidimus įmonėms gaminti tokio pobūdžio produkciją, tad jos turėtų ir tikrinti, ar gaminiai atitinka nustatytas normas.“
Komentuodamas naujo įstatymo Filipinuose priėmimą, E. Rimša sakė: „Yra tokių valstybių, kurių valdžia neturi ką veikti, tik bausti žmones. Jei valstybės valdymo forma yra gana „kieta“, o valstybinių simbolių vartojimas griežtai reglamentuojamas aukščiausios valdžios, bet koks incidentas traktuojamas kaip pažeidimas.“
Kalbėdamas apie lietuviškas heraldikos tradicijas, specialistas sakė: „Iki XVIII a. pabaigos heraldika buvo naudojama gana demokratiškai. Nebuvo etaloninių pavyzdžių, nuo kurių būtų draudžiama nukrypti. Senaisiais laikais, kai susiformavo heraldikos, filologijos ir kiti mokslai, pradėta norminti ir valstybinius simbolius. Valstybės stengėsi nustatyti tam tikras normas: įstatymais apibrėždavo vėliavos spalvas, herbus. Pavyzdžiui, Lietuvos valstybės simbolis raitelis – tais pačiais metais galėjo būti išleisti keli to paties herbo variantai, bet nebuvo galima pažeisti grafikos ir spalvų, o interpretacijai šiek tiek laisvės likdavo.“
E. Rimšos teigimu, dar vienas pavyzdys galėtų būti senosios lietuviškos monetos – tų pačių metų kaldinamos monetos šiek tiek skiriasi.
Reikia ne tvarką griežtinti, o sąmoningumą didinti
Apie tai, ar reikėtų griežtinti valstybinių simbolių naudojimo tvarką ir kontrolę, pašnekovas sakė: „Viskas priklauso nuo žmonių požiūrio. Jei žmogus nenorės į tai žiūrėti, tai ir nežiūrės, juk negalima sukurti heraldikai valstybinės kontrolės. Nebus juk taip, kad kokia nors komisija važinės po visą šalį ir tikrins, kaip yra naudojami šie simboliai. Kiekvienos įstaigos vadovas yra įpareigotas atsakyti už tos įstaigos iškeliamos vėliavos atitikimą etalonui ir panašiai. Jeigu patys žmonės nepaiso šio reglamento, tai vargu, ar net ir išleidus krūvą naujų įsakymų, kas nors pasikeis. Tik baudomis ir draudimais ši problema nebus išspręsta, tai veikiau kultūros reikalas.“
Pašnekovo teigimu, iš itin aukštų pareigūnų lūpų dažnai pasigirstančios mintys, kad vėliavos kėlimą per valstybines šventės galima palikti kiekvieno asmeniniam apsisprendimui, puikiai parodo jų požiūrį į pagarbą valstybei.
Interneto sprendimų bendrovė „Gaunima“ išradingai pažvelgė į susidariusią situaciją dėl vėliavų panašumo ir pasiūlė dar keletą variantų kitoms pasaulio valstybėms, jei šios kartais taip pat sumanytų keisti savo nacionalinius simbolius.
