Pirko ne „Olanus“ duris
Į „Tauragės kurjerio“ redakciją užsukęs tauragiškis A.J. teigė prieš metus pasirinkęs „Olanus“ dėl patikimumo ir paslaugų kokybės. Dėl to vyras netgi nepagailėjo už duris sumokėti brangiau.
– „Olanus“ biure pasitikęs vadybininkas buvo malonus, pats viską atliko. Šarvuotomis durimis džiaugėmės jau po dviejų savaičių. Tada žadėtos sutarties net nepasigedau. Vadybininkas tik tarstelėjo, kad jei kas sugestų, kreiptumėmės į „Olanus“, – pasakojimą pradėjo A.J.
Tačiau neprabėgus nė metams naujųjų durų spyna sugedo. A.J. kreipėsi į „Olanus“. Tačiau sužinojo, kad be sutarties spynos jam niekas nepakeis.
– Paaiškėjo, kad mane priėmęs vadybininkas atleistas už vagystes. Esą sutarties mes negavome būtent dėl to, kad pirkome duris tiesiogiai iš jo. „Olanus“ savininkė liepė kreiptis į „tikrąjį pardavėją“. Bet juk vadybininkas sėdėjo po „Olanus“ stogu. Nešė jis įmonei auksinius kiaušinius, nesvarbu, kad vieną kitą pasilikdavo sau. Dėl visko likome kalti mes: už jų neapsižiūrėjimą, nemokėjimą sukontroliuoti darbuotojo. Suvokęs, kad reikalas bergždžias, paprašiau pakeisti spyną mano lėšomis. Pažadėjo parūpinti tinkamą, – situaciją nupasakojo A.J.
Spynos taip ir nesulaukė
Savaitę nesulaukęs skambučio A.J. grįžo į „Olanus“. Tačiau užsakyta spyna, anot vyriškio, netiko.
– Paaiškinau, kad apdaila ne tokia, kad trūksta viduje dalių, kad varžtai ne universalūs. Naujasis „Olanus“ vadybininkas pažadėjo paieškoti kitos. Tačiau kai grįžau po kelių dienų, man buvo ir vėl pateikta ta pati spyna. Galiausiai teišgirdau, kad reikiamos man niekas neparūpins. Kilo konfliktas. Savininkė šaukė ir vijo mus lauk. Taip bendrauti su klientais nederėtų, – pykti ant įmonės liejo A.J.
Tinkamą spyną vyriškis įsigijo dar tą pačią dieną – užsukęs į kitą įmonę.
– Ši problema buvo išsprendžiama per valandą, tačiau „Olanus“ truko keletą savaičių. O rezultato vis vien nebuvo. Mūsų duryse tuo tarpu žiojėjo skylė. Kaimynai juokėsi, kad naują „akį“ duryse įtaisėme, – teigė A.J.
Atsisveikindamas vyras prisipažino tikįs, jog ši istorija – pamokanti. Kad ką nors įsigyjant visuomet reikia reikalauti sutarties. Ne tik reikalauti, bet ją ir atidžiai perskaityti. Ir kad nuvilti gali net pati patikimiausia įmonė.
Netiko tinkama spyna
Pakalbinta „Olanus“ savininkė G.Orlova pateikė kiek kitokią situacijos versiją.
– Į biurą užsukusi tauragiškių pora reikalavo pakeisti sulūžusią spyną. Bet sutarties nepateikė. Iš kur mums žinoti, kad tai mūsų, o ne L.Gerliko klientai? Mes juk neatsakome už šio asmens slaptus susitarimus. Be to, spyną ponas A.J. atnešė visiškai sulaužytą. Kam ją reikėjo plėšti iš durų, jei sulūžo tik širdelė? Kaip iš laužo krūvos gali suvokti, kas ten buvo sugedę? – retorinius klausimus kėlė G.Orlova.
Anot jos, A.J. su žmona biure netvardė emocijų: išrėkė viską, kas buvo ant liežuvio galo.
– Man iš karto buvo aišku, kad tai – L.Gerliko apgaulė. Žmonės neturėjo sutarties. Be to, mes neužsakinėdavome durų su „Eva“ firmos spynomis. Netgi kai norėjome padėti A.J. rasti atitikmenį, neradome. Parsiuntėme panašią, tačiau klientui ji netiko. Paprasčiausiai nemokėjo jos pritaikyti. Tereikėjo varžtus kitus nusipirkti, – paaiškino „Olanus“ savininkė. – Be to, klientas davė ne tokį savo telefono numerį, o po to piktinosi, kad mes, parsiuntę spyną, savaitę tylėjome.
„Privirė nemažai košės“
Anot G.Orlovos, L.Gerlikas jos įmonėje darbavosi penkerius metus, tačiau yla iš maišo pradėjo lįsti tik praėjusį pavasarį.
– 2012 m. liepą jis darbe nepasirodė – užgėrė. Nuvažiavusi atėmiau tarnybinį telefoną, raktus. Atleidome jį už šiurkščius darbo tvarkos pažeidimus. Tada ir pradėjo į biurą eiti nusivylę „Olanus“ klientai. Vieni be sutarčių, kiti su fiktyviomis, išrašytomis kitos įmonės, „Draisos“, vardu. Vien garažų vartus be mūsų žinios užsakė septynerius. Manome, kad pasisavino apie 80 procentų užsakymų. Privirė košės nemažai, – apie savo buvusį darbuotoją kalbėjo G.Orlova.
Tikslesnes L.Gerliko apgavystės schemas sutiko atskleisti „Olanus“ konsultantas Andrejus Orlovas.
– Lino tarnybinio telefono garsas visada būdavo išjungtas. Pamatęs, kad skambina klientas, jis išlėkdavo kalbėtis į lauką. Kai po savaitgalio į darbą ateidavo pavargęs, sakydavo, kad malkas kapojo. O iš tikro duris intensyviai dėdavo. Jo sandėliukas pilnas durų. Nežinau, kodėl nekilo įtarimų anksčiau, juk Linas buvo tas darbuotojas, kuriam niekad nereikėjo pagalbos. Kol nedirbau „Olanus“, per savaitę jis pasirašydavo tik vieną sutartį, kai tik pasirodžiau aš ir pradėjau jį kontroliuoti – padaugėjo ir sutarčių. Pričiupome jį kelis kartus apgaudinėjant dėl avansų. Pavyzdžiui, įmonės sutarties egzemplioriuje durų pardavimo kaina siekia 1300 Lt, avansas – 500 Lt. O štai pirkėjui pateiktoje sutartyje kaina nurodyta jau didesnė – 1500 Lt. Du šimtai į kišenę, ir visi gauna tai, kas buvo žadėta. Arba darome trečią užsakymą, o paaiškėja, kad iš tikro jis jau devintas. Visko yra ir daugiau, nesinori pasakoti, – Lino darbo metodus atskleidė A.Orlovas.
Iš balos išlipo sausas
Atleidusi vagiliavusį vadybininką „Olanus“ savininkė nusprendė kaltų nebeieškoti.
– Po mėšlą kapstytis nesinori. Pajudinsi – pradės smirdėti. Jei būtume skundę Liną, jis būtų sėdęs į kalėjimą. Juk iš teismų „neišlipa“. Bet kas iš to? Neturi jis turto – nieko neatsiimsi. O ir nuostolius būtų sunku įrodyti. Nusprendėme nuryti karčią piliulę, – savo sprendimą nesikreipti į policiją paaiškino A.Orlovas. – Kiek girdėjau, nė iš vienos ankstesnės savo darbovietės jis neišėjo savo noru. Įdomu, kas šiuo metu jį sieja su „Draisa“.
Anot A.Orlovo, tik atleidus L.Gerliką „Draisa“ ėmė reklamuotis užsakanti langus ir duris, o L.Gerlikas vis dažniau pastebimas besivažinėjantis šios įmonės autobusiuku. Be to, į „Olanus“ pastaruoju metu klientai pristato Lino išrašytas sutartis, kurių viršuje – „Draisos“ pavadinimas. Tiesa, ant jų padėtas parašas – ne L.Gerliko.
– Galima daryti išvadą, kad vienu metu jis dirbo ir „Olanus“, ir „Draisoje“, ir sau. Apie tai perspėjau „Draisos“ direktorių Deimantą Viršilą, tačiau jis nesureagavo, – teigė A.Orlovas.
Tik geri kaimynai
Susisiekiau su „Draisos“ direktoriumi D.Viršila ir paklausiau, kokie ryšiai jį sieja su L.Gerliku.
– Mes tik kaimynai. Nesu jo įdarbinęs. Tačiau pernai vasarą „Draisai“ pradėjus teikti durų bei langų užsakymo paslaugą, Linas suteikė keletą konsultacijų. Tik tiek, – patikino D.Viršila.
Pastarasis nustebo, kai jam papasakojau apie „Draisos“ sutartis, kurias, išrašytas L.Gerliko, į „Olanus“ atsineša nusivylę klientai. D.Viršila prasitarė apie tai netrukus su Linu pakalbėsiąs.
Po penkiolikos minučių nuvykus pas L.Gerliką paaiškėjo, kad šis staiga buvo iškviestas į „Draisos“ direktoriaus kabinetą. Pasiaiškinti. Arba suformuoti bendros pozicijos.
L.Gerliko redakcijoje sulaukiau kitą dieną. Vyras teigė norintis šią situaciją išspręsti taikiai.
– Duokite man tų žmonių, kurie kreipėsi į „Olanus“, adresą. Atlyginsiu jiems nuostolius, viską išspręsiu. Gal jie pametė savo sutarties egzempliorių? Juk dažnai taip būna, – teisinosi vyras.
Pastarasis apkaltino „Olanus“ jį išnaudojus.
– „Olanus“ dirbau septynerius metus. 2012 metų pavasarį man įsisiurbė erkė. Nuvykęs pas daktarą sužinojau, kad nesu draustas. Iš „Sodros“ išsiėmiau išklotines. Pasirodo, nuo 2009 metų neturėjau jokių socialinių garantijų. „Olanus“ mane apgavo. Tada susipykome ir išėjau iš darbo. Galėčiau daug apie „Olanus“ vadovybę pripasakoti, bet būsiu protingesnis ir neatsilyginsiu tuo pačiu, – teigė L.Gerlikas.
Vyras neigė kada nors dirbęs „Draisoje“. O ir minimų sutarčių, anot jo, negalėję būti, nes per metus „Draisa“ pardavė tik keletą durų.
– Su Deimantu gerai sutariame, tad padėjau jam apmokyti naujus vadybininkus. Jis netgi duoda man įmonės autobusiuką. Kaip kitaip nusivežčiau įrankius į sodybą, – kodėl vairuoja „Draisos“ autobusiuką, paaiškino buvęs „Olanus“ vadybininkas.
Karolina STAŽYTĖ
