Dažnai ir daug kritikuojama Vyriausybė bei Permainų koalicija, atrodo, nesusikalbėjo ir vėl. Ši Vyriausybė ir Permainų koalicija vykdė dvi reformas – aukštojo mokslo reformą, kuri susilaukė gausybės diskusijų, ir labai svarbią apskričių reformą. Tačiau pastarąją reformą patys „reformatoriai“ savo rankomis palaidojo.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė vetavo Žemės, Žemės reformos ir Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymų pataisas. Jose buvo numatyta, kad valstybinės žemės valdymas miestuose būtų atiduotas savivaldybėms, o kaimo vietovėse išliktų valstybės rankose. Tačiau Vyriausybė nė nebandė Prezidentei paaiškinti, kodėl po ilgų diskusijų ir specialistų rekomendacijų buvo pasirinktas būtent toks valdymo modelis. Be to, ir Seimo valdančioji koalicija nesipriešino valstybės vadovės veto.
Jos metu Vyriausybė ir specialistai nagrinėjo 4 alternatyvas dėl valdymo, naudojimo ir disponavimo žeme. Pirmoji jų siūlė, kad žemės valdymo funkcijos būtų perduodamos valstybės naujai steigiamai įmonei – „Valstybės žemės fondas“. Antroji teigė, kad žemės valdymo funkcijos būtų perduotos savivaldybėms. Trečiojoje pasisakoma už tai, jog žemės valdymo funkcijos būtų perduodamos Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM), o Nacionalinės žemės tarnybos vykdoma teisėkūros funkcija būtų perduota ŽŪM. Ir ketvirtojoje skelbiama, kad savivaldybėms būtų perduota dalis funkcijų, susijusių su valdymu ir disponavimu valstybine žeme urbanistinėse teritorijose. Po ilgų diskusijų, argumentų išsakymo ir derybų pasirinkta ketvirtoji alternatyva, kuri buvo visiems žinoma nuo praėjusių metų rudens.
Tačiau šioje vietoje ir iškyla klausimas: kam iš viso reikėjo tokios reformos, kuri tik dar labiau suveltų tarpžinybinius santykius ir nutolintų sistemą nuo europinių standartų bei žmonių? Ir ar apskritai tai galima vadinti reforma, kai jai įsigaliojus nuo liepos pirmos dienos apskrityse kils visiškas chaosas? Akivaizdu, kad priimti tokį sprendimą Prezidentei galėjo patarti tik toks asmuo, kuris nesupranta, kaip iki šiol praktikoje veikė sprendimų priėmimo trikampis – Vyriausybė, apskritys ir savivaldybės.
Prezidentės teigimu, visa valstybinė žemė turi likti valstybės rankose. Ji sako: ,,Valstybė privalo ne atverti, o užkirsti kelią piktnaudžiavimams valstybine žeme, todėl negaliu pritarti įstatymui, kuriame užprogramuota dar viena galimybė neskaidriems sandoriams ir manipuliavimui valstybine žeme“.
Tačiau reikia pripažinti, kad ir iki šiol žemė buvo valstybės rankose, kurios ją valdė per apskritis, o savivaldybės niekada nevaldė žemės ir, pasak Prezidentės pranešimo, ji ir toliau išliks tose pačiose ,,neskaidriose“ Vyriausybės rankose, kuriose iki šiol buvo.
D. Grybauskaitės siūlymuose Seimui pabrėžiama, jog už valstybinę žemę ir mieste, ir kaime turi būti atsakinga viena valstybės institucija. Tai galėtų daryti Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, kuri šias funkcijas vykdytų visoje šalyje per teritorinius padalinius, išliksiančius ir panaikinus apskritis.
Apskričių viršininkų administracijose dirbo 2436 valstybės tarnautojai ir darbuotojai, jų darbo užmokesčiui 2009 metais skirta 68 mln. Lt, o bendri asignavimai sudaro 712 mln. Litų.
Tai bent „puiki“ reforma! Planavome sumažinti biurokratiją, nes savivaldybių ir apskričių žemėtvarkos tarnybų darbų funkcijos buvo labai panašios bei dubliavo viena kitą. Norėjome priartinti paslaugas prie žmonių, spartinti sprendimų priėmimą, kurie taip reikalingi krizės apimtam ūkiui. Bandėme panaikinti ,,futbolą dėl atsakomybės“ tarp savivaldybių ir apskričių bei išspręsti, kas konkrečiai atsako už vienus ar kitus sprendimus bei jų kokybę.
O kaip viskas įvyko? Labai gerai yra pasakęs Mykolo Romerio universiteto Strateginio valdymo katedros vedėjas docentas dr. Kostas Žymantas Svetikas: „Įvyko, kad nieko neįvyko?!“. Realiai nebus apskrities viršininko ir jo pavaduotojo, bet bus nauji dariniai prie skirtingų ministerijų. Taigi tarpžinybinio nesusikalbėjimo bus tik daugiau.
Valstybė, naikindama apskritis, skyrė darbuotojams daugiau nei 12 milijonų išeitinių kompensacijų, o po liepos pirmos dienos vėl tuos pačius darbuotojus reikės priimti į darbą. Be jokios abejonės, būtų gerai neprarasti specialistų, nes partijos pradės konkuruoti dėl naujai atsiradusių darbo vietų ir, kaip įprasta, dažnai laimės partiškumas, o ne kompetencija. Paradoksalu, tačiau savivaldybėms, įvykdžius reformą, nėra skirtas nė vienas etatas. Jų merai neslepia savo pozicijos: jeigu jiems nebus perduotas disponavimas žeme, jie beveik ir nepajus apskričių reformos.
Gana įdomi, galima sakyti, netgi keista ir kita Prezidentės pranešimo dalis. Pasisakydama už valstybinės žemės išlaikymą valstybės rankose, D. Grybauskaitė vadovaujasi Konstitucinio Teismo ne kartą pateiktais išaiškinimais, jog neleidžiamas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas būtų valdomas ir naudojamas atskirų grupių ar asmenų poreikiams tenkinti. Ar tokį pareiškimą reikia suprasti taip, kad savivaldybės tenkina tik ,,atskirų grupių ar asmenų poreikius“? Sunku suprasti tokį teiginį, kuris taip supriešina du valstybės valdymo lygmenis, abu numatytus toje pačioje Konstitucijoje. Be glaudaus institucijų tarpusavio bendradarbiavimo neįmanomas ūkio atsigavimas, nes teritorijų planavimo darbus ir projektų derinimus atlieka būtent savivaldybės.
Negalima sutikti ir su kita Prezidentūros išplatintame pranešime išsakyta nuomone, kad „valstybinės žemės valdymo išskaidymas ne palengvintų, o apsunkintų ir pačių savivaldybių plėtros projektus. Juk sprendimus dėl kaimo vietovių valstybinės žemės naudojimo priimtų Nacionalinė žemės tarnyba, o dėl miestų teritorijoje esančios valstybinės žemės - savivaldybės, kurių Lietuvoje šiuo metu yra šešiasdešimt“.
Akivaizdu, kad miestų ir miestelių gyvenimas negali būti planuojamas ir plėtojamas kaip žemės ūkio sudėtinė dalis. Tai galėtume prilyginti anachronizmui, nes dar iki šiol žemės vertė čia nustatoma pagal žemės derlingumo balą. Tam ir buvo reformos metmenyse sutarta, kad miestai, kurie atsakingi už planavimą, ir disponuotų žeme. Tokia reforma būtų išgryninus atsakomybę, garantuotų skaidrumą ir sprendimų priėmimo greitį, sumažintų biurokratiją. O dabar visa tai sugadinta. Daugelio specialistų darbas, politinių partijų ryžtas priimti nepopuliarius, bet reikalingus sprendimus paleistas vėjais.
Net ir norint radikaliai keisti pradėtą reformą, kuri vyksta daugiau nei pusantrų metų, tai galima buvo padaryti anksčiau. Kas pasakys, kur po liepos pirmosios turės kreiptis žmonės dėl žemės reikalų, kur turės kreiptis verslo atstovai dėl pažymų ir dokumentų, pavyzdžiui: norint gauti paskolą ir įkeisti savo nekilnojamąjį turtą. Kol pradės naujai veikti sistema praeis ne vienas mėnuo ir galime spėti, kokia tai bus žala ekonomikai ir gležnoms ūkio atsigavimo prognozėms.
Neįžvelgdamas priimtos reformos trūkumų, Prezidentės patarėjas Nerijus Udrėnas „Verslo žiniose“ išspausdino straipsnį skambiu pavadinimu ,,Kova dėl valstybinės žemės“. Neaišku, kas ir dėl ko kovojo. Bet jei patarėjas turėjo galvoje savivaldybes, tai po tokio pareiškimo reikėtų laukti naujos Prezidentūros iniciatyvos – naikinti savivaldą. Nuo kada vyriausybė ir savivalda tarpusavyje prilygintos kažkokioms interesų grupės, kurios tarpusavyje tik ,,kovoja“?
Prezidento patarėjas rašo: ,,Krizė parodė, kad valstybė privalo įsikišti ten, kur rinkos jėgos tinkamai neveikia. Žemės valdymo, kraštotvarkos planavimo srityje valstybės atsakomybė ypač didžiulė“. Tik ar jis žino, kad pagal įstatymus tai ir yra savivaldybių kompetencija, kuri niekada neturėjo normalių sąlygų miesto teritorijų planavimui, nes viskas pasimesdavo tarp derintojų ir žemės valdytojų: apskričių, Nacionalinės žemės tarnybos, Aplinkos ministerijos ir kitų vyriausybės biurokratinių prižiūrėtojų.
Be to, N. Udrėno pateiktas pavyzdys: „žemės Lietuvoje daug, gyventojų tankumas, palyginti mažas, tačiau miestai stiebėsi į viršų ar chaotiškai plėtėsi į kaimą, o pats būstas buvo ir yra sunkiai įperkamas. Statybininkai priversti emigruoti į užsienį, nes trūksta darbo. Jaunimas išvyksta, nes neįperka butų, nors kokybiško būsto Lietuvoje vienam gyventojui tenka dvigubai mažiau negu senojoje Europoje“ ir yra centralizuoto valstybės žemės valdymo, kuris veikė iki šiol rezultatas. Taip išliks ir ateityje. Akivaizdu, jog sausų ir iškaltų žinių neužtenka. Juk norint patarinėti Prezidentei, dar reikia turėti ir išminties, kaip tomis žiniomis naudotis.
Tenka pripažinti, kad nieko keisto, jog Seime didžiausi ditirambai Prezidentės veto skambėjo iš didžiausių žemvaldžių lūpų, nes kaip tik tokia tvarka jiems bus leista apeiti vietos bendruomenes savivaldybėse ir turėti, anot prezidentės patarėjo ,,brangiausią valstybės turtą“, prisidengus žemės ūkio paskirtimi ir toliau nemokėti mokesčių bei spekuliatyviai laukti naujo nekilnojamojo turto burbulo.
J. Bernotas
