Rusijoje valdžia sėkmingai pasirūpino savo garantuota pergale keistuose rinkimuose. Daugelis gyventojų Putinu daugmaž patenkinti, o demokratijos likimas jiems nė motais – svarbu, kad caras būtų geras.
Deja, ir Lietuvoje toks požiūris turi nemenką potencialą. Rugsėjo mėnesį nemažas būrys Seimo narių važiavo į Maskvą saulės parvežti. Ir parvežė saulelę Uspaskėlį, ir ant rankų nešiojo, ir tebenešioja iki šiol. Per Seimo nario rinkimus Alytaus rajone už tą parvežtą saulę balsavo tūkstančiai rinkėjų. Už jau visai susikompromitavusį ateivį iš Rytų – o palankesnėmis aplinkybėmis, kaip jau matėme, už panašius kandidatus ir politines jėgas gali balsuoti apie pusę Lietuvos rinkėjų. Maždaug tiek jų politinė kultūra yra ne aukštesnė negu didžiosios daugumos Rusijos piliečių. Pačią Lietuvą yra perskrodusi milžiniško masto vertybinė perskyra.
Dabar kartais pasigirsta kalbų, kad atsinaujina Rusijos ir JAV varžybos dėl dominavimo jeigu ir ne pasaulyje, tai bent dideliuose pasaulio regionuose. Rusijoje daug pasitenkinimo, kad šalis atgauna orumą, didybę. Kaip sakė Nikitos Chruščiovo anūkė filme „Putino sistema“, Rusija yra apsėsta savo didybės. Arba didybės siekio. Nemažai amerikiečių irgi linkę didžiuotis savo šalies galybe, bet čia yra esminis skirtumas – jie niekada neleis, kad dėl tos didybės būtų pamintas asmens orumas, asmens teisės. JAV visuomenėje daug individualizmo, vadinamoji American Dream grindžiama prielaida, kad kiekvienas žmogus gali viską pasiekti savo pastangomis. Tai neretai suvedama į svajonę tapti milijonieriumi, bet Rusijoje niekas netiki, kad milijonieriumi galima tapti iš niekur nieko (kaip kadaise padarė turtingiausias pasaulio žmogus Billas Gatesas ir daugybė kitų amerikiečių), neturint ryšių aukščiausiame lygyje bei galimybių nešvariai pasipelnyti iš energetinių išteklių. Kitaip sakant, Rusijoje vėl valstybė ir valdžia yra viskas, o žmogus – niekas, net jeigu jis milijardierius (kaip M. Chodorkovskis).
Lietuvoje ta nemaža visuomenės dalis, kuri ilgisi tvirtos rankos ir mano, kad tokia institucija kaip parlamentas apskritai nereikalinga, mielai priimtų dabartinę rusišką tvarką, o gal ir pačią Rusiją. Todėl teisus Saulius Spurga teigdamas, kad energetinė priklausomybė nuo Rusijos nėra didžiausia blogybė: „Jeigu kada nors mus ištiks nesėkmė, ji bus nulemta vidinių priežasčių, visuomenės būklės. Ši būklė yra svarbiausia sąlyga, kuri sudaro arba nesudaro prielaidas suveikti išorinių priežasčių spaudimui.“
Ideologinė priešprieša
Deja, vėl vyksta ideologinė kova – ne dėl Rusijos ateities (čia mes nieko negalime), o tik dėl mūsų žmonių nuostatų. Minėtasis filmas „Putino sistema“ prieš keletą dienų parodytas per Lietuvos televiziją. Tokį filmą reikėtų kartoti, kad jį pamatytų kuo daugiau žmonių. Esame demokratai ir šioje idėjų priešpriešoje negalime kliautis draudimais – jų nėra ir nebus, bet pozityvaus veikimo galėtų būti daugiau.
Trejus metus kurtas prancūzų dokumentininko filmas taip greitai parodytas Lietuvoje, matyt, dėl to, kad prie jo kūrimo prisidėjo ir visas būrelis lietuvių, formaliai tai yra koprodukcija (Prancūzija, Vokietija, Lietuva). Lyg ir nieko iš esmės naujo jame nepateikta, bet bendras įspūdis stulbinantis ir – šiurpinantis
.
Tačiau negirdėjau, kad pas mus būtų rodytas prieš dvejus su puse metų Pavelo Širovo sukurtas filmas apie V. Putino įsigalėjimą „Draugas Prezidentas“ („Tovarišč prezident“). Rusijoje šį filmą, žinoma, išdrįso parodyti tik RTVi. Be abejo, filmas rodytas Latvijoje, juolab kad Širovas benradarbiauja Latvijos laikraštyje „Diena“. Bet nežinia, ar Latvijoje bus parodytas filmas „Putino sistema“. Rusijos propagandinė mašina savo galinga televizijos industrija atakuoja visas Pabaltijo šalis vienu frontu, o mes atsakinėjame pavieniui. Kažin ar turėsime lietuviškai to paties Širovo knygą „Čečėnija. Terorizmo inscenizavimo vadovas“.
Kaip aiškiai parodo filmas „Putino sistema“, Rusijai atgaunant didybę apetitas auga. Todėl Pabaltijo šalių solidarumo reikia visose plotmėse. Norint būti solidariems, be kita ko, reikia geriau pažinti vieniems kitus. Lapkričio 10 d. „Lietuvos žinių“ straipsnis sumirgėjo ir internetinėje žiniasklaidoje: „Istorinis filmas Lietuvai – vis dar ne pagal jėgas“. Tą pačią dieną Latvijos spauda kalbėjo apie istorinio filmo premjerą: „Rygos sargybiniai“ („Rīgas sargi“) kainavo istoriškai daug – 11 milijonų (pavertus litais). Filme vaizduojamos 1918–1920 m. Latvijos nepriklausomybės kovos, daugiausia Rygos gynyba nuo bermontininkų 1919 m. Gal kokiame festivalyje pas mus ir parodys vieną ar du seansus, o štai šovinistinius Rusijos filmus per televiziją galime matyti kone kasdien.
