Kas antras Lietuvos gyventojas mano, kad socialinė parama jam nereikalinga, tačiau kas penktas ją vis tiek gauna. Specialistų teigimu, tai rodo valstybės socialinės politikos neefektyvumą.
Bendrovės RAIT atliktos apklausos duomenimis, socialinė parama Lietuvoje reikalinga 43 proc. gyventojų. Tokia pagalba reikalinga daugumai (55 proc.) vyresnio amžiaus (65-74 metų) žmonių, ją gauti norėtų 30 proc. 15-24 metų amžiaus apklaustųjų.
Pasak apklausos, parama labiausiai reikalinga pradinį ir pagrindinį išsilavinimą turintiems respondentams (50 proc.), žmonėms, kurių pajamos vienam šeimos nariui neviršija 500 litų, (68,6 proc.), pensininkams (60 proc.), bedarbiams (70 proc.).
„Įdomu, kad 25 proc. apklaustų įmonės vadovų ir savininkų mano, kad jiems socialinė parama reikalinga. Tokių žmonių yra ir taip tarnautojų, specialistų“, - spaudos konferencijoje trečiadienį teigė bendrovės RAIT Rinkos analizės ir tyrimų grupės valdybos pirmininkė Inga Nausėdienė.
Apklausa rodo, kad įvairių formų socialinę paramą praėjusiais metais gavo 35 proc. Lietuvos gyventojų. 14 proc. gavo vaikus auginančiai šeimai skiriamas išmokas, 10 proc. naudojosi transporto lengvatomis. Po 6 proc. gavo kompensacijas už šildymą, karštą ir šaltą vandenį ar socialines pašalpas.
„Iš šeimų, gaunančių vadinamuosius vaikų pinigus, 38 proc. teigė, kad jiems tokios paramos nereikia. Paramos nereikėjo ir 41 proc. besinaudojančių transporto lengvatomis. Apibendrinant, 20 proc. žmonių teigia, kad parama, kurios jiems nereikia, ją gavo“, - teigė I.Nausėdienė.
Pasak Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) vyresniojo eksperto Giedriaus Kadziausko, situacija, kai pusė visuomenės tikisi, kad ją savo darbu parems kita pusė, nėra normali.
„Reikia konstatuoti, kad tai nėra normali situacija. Objektyvūs faktai rodo, kad mobiliojo ryšio skverbtis Lietuvoje yra viena rekordinių Europoje. Šimtui gyventojų mes turime 144 aktyvaus abonento numerius. Europos vidurkis - 112. Mes turime per pastaruosius penkerius metus padvigubėjusį individualių automobilių skaičių tūkstančiui gyventojų. Tai skaičiai, pagrindžiantis bendrąjį Lietuvos gyventojų pajamų ir galimybių lygį“, - kalbėjo G.Kadziauskas.
Tai, kad socialinės paramos nori beveik pusė gyventojų, anot eksperto, yra valstybės vykdomos socialinės politikos pasekmė.
„Tai, kad nuolat skelbiama, kad Lietuva yra skurdi valstybė, yra skurdūs žmonės, kuriems reikia paramą suteikti, skatina žmones galvoti, kad būtent jie yra tie skurdūs žmonės. Kita vertus, valstybė ne žodžiais, o veiksmais sako, kad nori išplėsti socialinę paramą gaunančių žmonių ratą“, - kalbėjo G.Kadziauskas.
Faktas, kad paramą gauna ir 20 proc. žmonių, kuriems jos nereikia, anot eksperto, pagrindžia tezę kad šiandien socialinė parama skirstoma vis plačiau ir gausiau, tolydžio mažėja jos efektyvumas.
„Tai rodo, kad pinigai švaistomi. Antra vertus, valstybės socialinė politika kuria žmonių lūkesčius, kad jie, jų vaikai gali pretenduoti į valstybės paramą. Savo esme tokia politika negali būti efektyvi. Savo principu skirstymas pagal socialines grupes iš anksto manant, kad žmogui reikalinga parama vien todėl, kad jis yra studentas, pensininkas ar augina vaiką, negali būti tinkama“, - kalbėjo G.Kadziauskas.
Anot eksperto, norint efektyviau vykdyti socialinę politiką, reikėtų konsoliduoti paramos teikimo būdus, neskirti paramos tiems, kuriems ji nereikalinga.
Pasak G.Kadziausko, vien žvelgiant į išmokas vaikui, lengvatinius viešojo transporto bilietų tarifus, socialinę pašalpą bei būsto šildymo ir išlaidų vandeniui kompensacijas, galima būtų sutaupyti apie 280 mln. litų.
„2008 metų biudžete išmokas vaikui gauna 745 tūkst. vaikų. Tai sudaro 530 mln. litų per metus. Jeigu vaiko pinigai nebūtų skiriami tiems, kuriems ji nereikalinga, valstybės biudžetas per metus galėtų sutaupyti iki 200 mln. litų“, - kalbėjo LLRI ekspertas.
