Ar gali išgaruoti pastatas? Gali, jeigu patenka į Šiaulių savivaldybės valdininkų rankas. Iš vargšus globojančios labdaros fondo administratorės miesto valdžia atėmė pastatą, sunaikino įrangą, nugriovė ir dar bandė prisiteisti mokesčius už neegzistuojantį turtą. Šešerius metus bandanti išsiaiškinti, kas nurodė sunaikinti privatų turtą ir kodėl iki šiol neatlyginama, moteris sulaukė tik kuklaus Savivaldybės administracijos direktoriaus atsiprašymo.
Popierinė turtuolė
Šiauliuose gerai žinomo labdaros fondo „Pagalbos sparnai“ steigėja, studentė Agnė Šerpytytė jau ne vienerius metus kenčia socialinį biurokratų teisingumą. Vargšais besirūpinanti studentė pati negali pretenduoti į jokias socialines lengvatas, kompensacijas už šildymą, karštą ir šaltą vandenį, kadangi yra turtingesnė už kai kuriuos Šiaulių miesto tarybos verslininkus.
Studentės turtai skaičiuojami daugiau kaip trimis šimtais tūkstančių litų. Ant popieriaus. Pastatas, kurį merginą globojanti močiutė užrašė prieš dešimtmetį, egzistuoja tik popieriuose. Maždaug prieš šešerius–aštuonerius metus miesto valdininkai tuo metu dar tik planuoto Industrijos parko teritorijoje stovėjusį pastatą savavališkai nugriovė. Ir užuot atlyginę už sunaikintą turtą, ne tik neatlygina patirtų nuostolių, bet bando persekioti teismuose už neva nesumokėtus mokesčius.
„Nacionalizavo“ pastatą
Radviliškio gatvėje, buvusio sovietų karinio dalinio teritorijoje, stovėjusios valgyklos pastatą J. Gečienės valdoma bendrovė „Janutė“ dar 1998-aisiais nusipirko iš bendrovės „Šiaulių aerouostas“. Pastatą suremontavo ir įrengė skerdyklą.
Tačiau turtu neilgai tesidžiaugė. Buvusio karinio dalinio teritorijoje Industrijos parką sumaniusi steigti Šiaulių savivaldybė nusprendė nugriauti ten stovėjusių pastatų liekanas. 2006-aisiais tuometinis mero pavaduotojas Kazimieras Šavinis A. Šerpytytei nusiuntė raštą, kuriame atsisakyta duoti leidimą prie turimo pastato suformuoti žemės sklypą. Esą sklypas „suardytų teritorijos erdvinę struktūrą“. Ir pasiūlė pastatą išpirkti. Sutarta, kad Savivaldybė sumokės 55 tūkstančius litų. Tačiau pinigų iš Savivaldybės nesulaukta, o netrukus A. Šerpytytei priklausantis pastatas buvo sulygintas su žeme.
Valdžios pažadai nuvedė į teismą
Netrukus po to, kai pastatas sulygintas su žeme, A. Šerpytytę pasiekė Šiaulių savivaldybės raginimas sumokėti nuomos mokestį už Savivaldybės nusavintą žemės sklypą. Studentės globėja J. Gečienė su pluoštu Savivaldybės raštų nuskubėjo pas miesto vadovus. Išgirdusi žodinį patikinimą, kad klaida bus ištaisyta, ramiai gyveno metus, kol beveik trijų tūkstančių litų suma užaugo iki penkių tūkstančių litų. Miesto vadovai žarstė pažadus, o Savivaldybės Finansų skyrius siuntė raginimus mokėti iki aštuonių tūkstančių litų užaugusius mokesčius. J. Gečienė mynė valdininkų slenksčius ir tik netyčia „Šiaulių naujienose“ perskaitė teisminį skelbimą, kad Savivaldybė skolą siekia išieškoti teismo keliu ir jau paskirta posėdžio data.
Žinia su teismais reikalų neturėjusiai J. Gečienei ir A. Šerpytytei sukėlė šoką. Juoba, kad ausyse vis dar skambėjo miesto vadovų pažadai ištaisyti klaidą.
Atsakymai prilygsta pasityčiojimui
Kai Savivaldybės administracijai patogu – seniai nugriautas pastatas stovi, kai prisidirbusiems valdininkams reikia sukti uodegas – pastato nebėra. Byla dėl žemės nuomos mokesčio skolos buvo nutraukta, tačiau tolimesni miesto valdžios veiksmai primena atvirą pasityčiojimą.
Po to, kai buvo nugriaustas pastatas, miesto valdžia prisiminė „teisingumą“. 2009-ųjų kovą Savivaldybės administracijos direktorius Vladas Damulevičius pasirašė dokumentą, kuriame pastato savininkę informavo: „Savivaldybės administracija svarstys galimybę išpirkti jums priklausantį statinį Radviliškio g. 47, nes šioje teritorijoje suplanuotas Industrijos parkas“. Ir paprašė pateikti pasiūlymą, už kokią sumą parduotų. Tai dar kartą patvirtinta, kad pastatas nugriautas nelegaliai, nes administracija dar tik „svarstys galimybę išpirkti“.
Tačiau jau kitais metais tas pats V. Damulevičius pasirašo dokumentą, kuriame teigiama, jog neįmanoma nustatyti vietos, kur stovėjo pastatas. Logiška – juk pastatas jau nugriautas. Tik klausimas, kodėl tas pats V. Damulevičius dar prieš metus žadėjo atsilyginti už pastatą?
Nugriauti neturėjo teisės
Nors ir netiesiogiai, miesto valdžia savo raštais patvirtino, kad pastatas nugriautas miesto valdžios iniciatyva, tačiau kas Savivaldybėje pasavivaliavo – šiuo metu gali nustatyti tik teisėsauga. Tuo labiau, kad ir Teisingumo ministerijos atsakyme patvirtinama, jog niekas iš Savivaldybės neturėjo teisės kišti nagų prie svetimo pastato. Savivaldybė galėjo paimti pastatą visuomenės poreikiams, tačiau privalėjo už tai atlyginti. O tik po to būtų įgijusi teisę į pastatą bei galėjusi jį nugriauti.
Nugriautas pastatas vis dar įregistruotas studentės A. Šerpytytės vardu. Neegzistuojantis pastatas merginai kabo kaip akmuo po kaklu. Savivaldybė našlaitę nuskriaudė keliskart – nugriovė pastatą, tampė po teismus, o dabar dėl popieriuose „kabančio“ nekilnojamojo turto neskiria ir kompensacijų už šildymą, karštą bei šaltą vandenį.
Mykolas DEIKUS
