Pradžiai – pora citatų:
1. „Mes, žemiau pasirašiusieji LRT žurnalistai, norime viešai patikinti, kad tiek dirbant ankstesnei, tiek naujajai administracijai, mūsų kūrybos laisvė nebuvo ir nėra varžoma, savo rengiamose laidose galime atspindėti pačias įvairiausias nuomones“.
2. „Mes, žemiau pasirašę Charkovo garvežių gamyklos ir 7 – tojo statybos tresto užsieniečiai darbininkai ir specialistai, jau pusę metų dirbantys Sovietų sąjungoje, susipažinę su pranešimais apie neįtikėtinai piktybiškus pasisakymus Amerikoje ir Anglijoje, atmetame visus šmeižikiškus prasimanymus apie priverstinius darbus sovietinėje miškų pramonėje (rus. – „lesozagotovki“ – I. M.)“.
Pirmas tekstas – visiška šviežiena – pasirodė šių metų birželio 2 dieną. Pasirodė normalioje (?) nepriklausomoje ir net demokratinėje Lietuvoje, švenčiančioje mūsų Sąjūdžio dvidešimtmetį. Antrasis yra šiek tiek senesnis, jis pasirodė stalinistinėje „Pravdoje“ 1931 metų sausio mėnesio 23 dieną
Žinoma, visi mes, buvę tarybiniai žmonės puikiausiai pamename, jog 1931 (ir vėlesniais) metais jokių priverstinių darbų Komunistijoje būti nė negalėjo. Juk tai tiesiog aksioma, kurią kvestionuoti tegali kokie nors Amerikos imperializmo klapčiukai ir kitokie buržuaziniai nacionalistai, kurie šiandien įvardinami „politikos marginalais“.
Tai jie, niekam tikę marginalai, radikalai, liumpenproletarai, „pilietininkai“ ir kitokios visuomenės atliekos, nenorėdami dirbti visuomenei naudingo darbo, antradienį nutarė išbandyti „valstybei“ pasiaukojusių siaurovizininkų kantrybę. Sukvietę buvusius partizanus, disidentus, tremtinius ir kitokius deklasuotus elementus (pavyzdžiui, jaunimą iš Judėjimo „Už Lietuvą be kabučių“), jie , apkvaitę nuo NATO militaristams parsidavusių savo vadeivų kurstytojiškų kalbų, nutarė pulti „laisvo žodžio“ citadelę - pirčių demokratijai tarnaujančią LRT vadovybę. Bet tiek to, dabar – apie viską iš esmės.
Dėl pirmosios citatos leisiu sau pastebėti, jog tokie „darbo kolektyvų“ laiškai – geriausias egzistuojančios cenzūros įrodymas, nes kur „darbo žmonių“ laiškai – ten neišvengiamai ir cenzūra, ir atvirkščiai. Dovanokite, jog esu priverstas kartoti savaime suprantamus dalykus, tačiau laisvė yra tik tada, kai tu gali kritikuoti vadovybę be jokių pasekmių savo tolesnei karjerai. O kai tenka laižyti vadovybei (net pačiai „fainiausiai“) tam tikras vietas – tai negražu ir neskanu. Tai – vergovė.
„Darbo žmonės“ tikina, kad nei anksčiau, nei dabar jokios cenzūros nebuvo ir nėra, nors tas pats Leonidas Donskis teigia, jog ji buvo, ir pateikia tam tikrų pavyzdžių. Ačiū Dievui, skaitytojas ir žiūrovas pats gali pasirinkti – kuo jam tikėti – Rita Miliūte ar Ryčiu Staseliu, įtikinančiai aprašiusiam cenzūros LRT atvejus. Beje, patys LRT „darbo žmonės“ turėtų atminti, kur po poros metų atsidūrė 1931 metų kolektyvinio laiško „podpisantai“. Ir dabar bet kuris iš LRT „pasirašėlių“ bet kurią dieną gali tapti, pavyzdžiui, kokio nors „Lietuvos ryto“ paskvilio personažu. Pavyzdžių vėlgi yra:
„Mes, ukrainiečių sovietiniai rašytojai, ryžtingai smerkiame taip vadinamų literatų Svetlično, Stuso, Sverstiuko, Karavanskio, brolių Horynių, Morozo, Čornovilo, Osadčio, matematiko Pliuščio, V.Nekrasovo ir kitų, paskendusių nacionalistinėje pelkėje ir neatgailaujančių dėl savo antisovietinės veiklos, veiksmus. Nėra ir negali būti pasigailėjimo tiems, kurie užsimojo prieš pačius švenčiausius dalykus – prieš socializmą, prieš amžiną rusų ir ukrainiečių tautų draugystę, prieš mūsų vieningą šeimą. Jų rašliava, sukurta siekiant sugriauti ir susilpninti sovietinę valdžią, bus atmesta mūsų liaudies ir istorijos“. Skanaus.
Net keista, kaip greitai „valstybininkams“ pasisekė sugražinti mus į praeitį. Kita vertus, ta praeitis visada buvo su mumis. Prisiminkime „darbo žmonių“ žanro virtuozą Darių Jurgelevičių ir jo 1987 metų komjaunuolišką „atkirtį sovietinės tikrovės šmeižikams“, kuris buvo išspausdintas tame pačiame „Lietuvos ryte“ (atsiprašau – „Komjaunimo tiesoje“). Gerai, kad istorija kruopščiai fiksuoja bent jau tokių „podpisantų“ parašus. Tai leidžia (pavyzdžiui, tyrinėtojams) jau dabar sudarinėti jų sąrašus.
O apie naujojo LRT vadovo Audriaus Siaurusevičiaus kančias pakalbėsime truputį vėliau.
