Buvome jau įpratę, kad Respublikos Prezidentas Lietuvoje yra tik formaliai pirmas asmuo valstybinės valdžios hierarchijoje. Pagal realias galias ir įtaką valstybės politikos formavimui jis laikytas tik antru ar net trečiu aukščiausiu valstybės pareigūnu.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė keičia šį supratimą. Šiandien turbūt mažai kam kyla abejonių, kad D. Grybauskaitė yra ir realus valstybės vadovas. Užtenka pasižiūrėti, kaip nenorom, susiraukęs, bet nesispyriodamas Premjeras Andrius Kubilius keičia užsienio reikalų ministrą
, kuriam nepasitikėjimą be iš pirmo žvilgsnio rimtesnių motyvų pareiškė Prezidentė, nors Premjeras juo pasitiki.
Tokia situacija leidžia kelti klausimą, ar nekuriamos prielaidos parlamentinės respublikos, kad ir su tam tikrais pusiauprezidentinės respublikos elementais, transformavimui į prezidentinę respubliką? Nežinau kokia, bet tikrai nemaža valstybės piliečių dalis, nusivylusi ligšiolinės politinės sistemos veikimu ir pasiilgusi tvarkos bei tvirtesnės vieno šeimininko valstybėje rankos, tam mielai pritartų.
Šiai piliečių daliai nė motais, kad prezidentiniai režimai bemaž visuose pokomunistiniuose kraštuose virto autoritariniais režimais ar net diktatūromis, su didesniais ar mažesniais demokratijos, politinės laisvės ir žmogaus teisių apribojimais. Žmonėms, atsidūrusiems ties vargo ir skurdo riba, o ir nemažai daliai verslo atstovų, demokratija, politinė laisvė ir žmogaus teisės nėra svarbiausi dalykai ir didžiausios vertybės.
Vis dėlto, manyčiau, šiandien nėra pagrindo įtarti Prezidentę turint autoritarinių užmojų. Prezidentė veikia ir veikdama savo politines galias stiprina išnaudodama susiklosčiusią politinę situaciją, t.y. valdančiosios koalicijos fragmentiškumą ir trapumą, finansinės ir ekonominės krizės sąlygomis didėjantį Vyriausybės politikos ir paties Premjero nepopuliarumą, vieningesnės opozicijos nebuvimą ir jos nepasirengimą, nepaisant kalbų, perimti ant savo pečių vykdomosios valdžios naštą, bei išnaudodama Konstitucijos teikiamas galimybes prezidento valdžiai, kurių neišnaudojo ankstesni valstybės vadovai.
Jei Prezidentė nenori ribotis tik moralinio autoriteto pozicija, o siekia aktyviai veikti Konstitucijos jai leidžiamose ribose, ji turi asmeniškai pasitikėti tais pareigūnais ir politikais, kuriuos vienaip ar kitaip skirti ir atleisti bei juos kontroliuoti Konstitucijos pavesta valstybės vadovui. Būtent tai ir turėjo omenyje europarlamentaras Vytautas Landsbergis, kai viešai pakankamais įvertino Prezidentės motyvus, kuriais remdamasi ji pareiškė nepasitikėjimą anaiptol neblogai dirbančiam užsienio reikalų ministrui ir inicijavo jo keitimo procedūrą.
Kitaip sakant, Prezidentė daro tai, ką daryti jai leidžia LR Konstitucija, ir ką žadėjo daryti per rinkimų kampaniją. Taigi, kol kas pateisina didžiosios dalies už ją balsavusių rinkėjų lūkesčius.
Žinoma, paslapties intriga Prezidentės veikime yra. Nežinau, ar ji formuojama sąmoningai (kad ir nedeklaruojant ilgalaikės politinio veikimo programos; nors jos gal ir nėra, ar dar nėra), ar išplaukia iš valdingo, autoritarinį primenančio Prezidentės politikos stiliaus, o ypač viešo kalbėjimo manieros, kas, savaime aišku, yra labai neįprasta ir kai kam kelia nerimą po dešimties Valdo Adamkaus prezidentavimo metų.
Įtarimus didina ir Prezidentės užsienio politika, ypač pastangos koreguoti Lietuvos politiką rytų kaimynų – Rusijos ir Baltarusijos – atžvilgiu, nors jos vėlgi iš esmės nesikerta su oficialia ES politika šiuo atžvilgiu.
O apskritai, Lietuvai būtų svarbu, kad Prezidentė savo dabartines galimybes panaudotų ne tik valstybės vadovo galių plėtimui, bet ir demokratinių valstybės pamatų stiprinimui, inicijuodama atitinkamas reformas.
