Artėjantys Prezidento rinkimai, tiksliau – nulemta jų baigtis, sukėlė gana liūdnų minčių. Panašu, kad rinksimės iš vieno kandidato, bent jau sprendžiant iš žiniasklaidos aktyviai formuojamos nuostatos, kad tarp viso to tuzino ar kiek jų ten bus, vertas dėmesio tėra tik vienas. Tiksliau, viena.
Keisčiausia, kad niekas tame nemato nieko nenormalaus – „juk kitų tokių, tiek daug nuveikusių ir tokių tinkamų savybių turinčių, Lietuvoje tiesiog nėra?“ – gūžtelės pečiais tūlas pilietis. Tačiau prisiminkime keletą paskutiniųjų rinkimų Rusijoje – kiek pas mus buvo gardaus juoko ir pašaipų dėl jų „demokratijos“, kurioje laimėtojas aiškus, Prezidento rinkimams dar net neprasidėjus. Ir puikiai žinojome, kad ne balsavimo falsifikacijose esmė – tiesiog turint lemiamą įtaką masinės informacijos priemonėms tikrai galima suformuoti rinkėjų daugumai Nepakeičiamo ir Vienintelio Kandidato įvaizdį.
Būtent tokiais Nepakeičiamais ir Vieninteliais buvo padaryti V.Putinas ir D.Medvedevas, už kuriuos nubalsavo naivus Rusijos elektoratas, administraciniais metodais paragintas dalyvauti „demokratijos šventėje“. Na kas gi kitas, jei ne griežtasis Jelcino premjeras V.Putinas, galėjo sutramdyti taip laiku ir vietoje pradėjusius reikštis čečėnų teroristus? Lyg ir nebuvo jam lygių – sprendžiant iš žiniasklaidos formuojamo vaizdo. Ir kas, jei ne D.Medvedevas, buvo pajėgus įgyvendinti paslaptingąjį „Putino planą“, turintį atvesti Rusiją į suklestėjimą? Planu buvo mosuojama per rinkiminę kampanija, bet kurio niekas taip ir nepamatė. Kitų pretendentų neatsirado – pats Putinas taip sakė, ir žiniasklaida primygtinai teigė.
Kokių gi tokių išskirtinių bruožų turi mūsų būsimoji Prezidentė? Kodėl, kaip jau minėti Rusijos politikos personažai, ji tampa vienintele kandidate mūsų demokratinėje šalyje? Žiniasklaida ir politiniai lyderiai garsiai, skambiai ir vaizdingai apdainuoja jos privalumus, gabumus bei patirtį, bet norėčiau pažvelgti į tai kiek kitu kampu.
Greta visų jos biografijos vingių yra neginčytinas faktas – būsimoji Prezidentė yra labai neblogai pasireiškusi, kaip buhalterė ir finansininkė. Rimtoji jos karjera, po visų tų karučių stumdymų kailių fabrike ir pseudomokslų dėstymo nomenklatūrininkų kalvėje, prabėgo Finansų ministerijoje, kuri pagal paskirtį yra valstybės buhalterija. Užimdama įvairias pareigas ji užkopė iki aukščiausios, finansų ministro, pozicijos, kuri iš esmės atitinka mūsų valstybės Vyriausiosios Finansininkės postą. Beje, būtent šios srities karjerą ji tęsė ES, faktiškai tapusi jau tos gan turtingos organizacijos komisare – vyr. finansininke. Sutariama, kad jos buhalteriniai talentai ir sugebėjimas tvarkyti pinigų apskaitą ir ten buvo gana neblogai įvertinti.
Tačiau ar puikus vyr. buhalteris išties yra geriausia kandidatūra į politinio vadovo postą? Bijau, daugelis verslininkų, politikų ir administratorių tik nusijuoktu, išgirdę tokią nuomonę. Visgi dėlioti skaičiukus, apskaityti lėšas ir rūpintis balanso suvedimu ir įkvėpti bei vesti paskui save žmones – tai du skirtingi talentai. Retas atvejis, kad jie sutilptu viename žmoguje. Dar vienas įdomus pastebėjimas – buhalteris Lietuvoje tradiciškai yra moteriška, o vadovas – vyriška profesija.
Daugelį stulbina Nepakeičiamos ir Vienintelės kandidatės mito formuotojų drąsa – juk konservatyvumu ir neypatinga tolerancija mažumoms garsėjančių brolių lietuvių Prezidentu numatytas labai kontraversiškas personažas.
Taip, ji yra moteris – bet ji pabrėžtinai neturi nieko bendro su mūsų tautoje gerbiamu Motinos archetipu. Akivaizdu, kad atlikti Tautos Mamos vaidmenį dar neišrinktoji Prezidentė vargu ar pajėgs...
Nesmagu vadinti daiktus savais vardais, bet tiesos, kaip ylos, maiše nepaslėpsi – laikinai dar neišrinktoji Prezidentė yra valdingus polinkius demonstruojanti, pagyvenusi bevaikė senmergė, dirbanti finansų ir apskaitos srityje. Kitaip sakant, tai ryškiai išreikštas tipažas, iš kurio mūsų politkorektiškumo nesuvaržytoje neviešojoje tautosakoje yra įprasta negailestingai šaipytis. Ir pakankamai žiauriai.
Pridurkime tuos senokai sklandančius gandus dėl jos ne visai tradicinės orientacijos. Dar neišrinktoji Prezidentė su šypsena paneigė, kad yra lesbietė, bet netradicinėms mažumoms atstovaujantys interneto komentatoriai, laikantys ją saviške, supratingai pastebėjo, kad ji nepareiškė, kad yra išimtinai heteroseksuali. Žinant, kad tarp homoseksualumo ir heteroseksualumo yra keletas pereinamųjų biseksualumo variantų, tas paneigimas nebeatrodo toks vienareikšmis, kaip bandoma teigti žiniasklaidoje.
Juolab, kad apie jokius vyrus būsimos Prezidentės gyvenime net gandai nesklaido. Nors neabejoju, kad viešųjų ryšių specialistai dar užpildys šią spragą ir rinkimų kampanijos eigoje sukurps kokios nelaimingos meilės istorija, kurią ne gėda papasakoti per „Bobų turgų“ ar panašaus gyvenimo būdo TV laidą. Gal tai bus koks nuskendęs jūrininkas, nukritęs lakūnas ar tragiškai po karučiu palindęs kailių fabriko „Rot Front“ meistras – nežinau. Bet kas nors atsiras...
Įdomiausia, kad spaudoje reklamuojami ir pabrėžiami toli gražu ne moteriški, o būtent vyriški būsimos Prezidentės privalumai – kietumas, griežtumas, savos nuomonės turėjimas ir gynimas, tvirta ranka, autoritetas kitų vyrų tarpe, kovinio sporto juodas diržas ir t.t. Žinoma, kyla klausimas – jeigu jau tauta išsiilgo tokio, pabrėžtinai vyriško ir kieto Prezidento, kodėl nebuvo galima tam vaidmeniui tiesiog parinkti tikro vyro, kuris tokias savybes įkūnytų natūraliai?
Akivaizdu, kad tokio potencialiai nepopuliaraus ir netgi dalinai anekdotinio tipažo pavertimas vieninteliu realiu kandidatu į Lietuvos Respublikos Prezidento postą rodo, jog Lietuvoje esama vienokios ar kitokios „valdomos demokratijos“. Tiesiog tam tikros jėgos vėl demonstruoja, kad pritaikius reikiamus viešųjų ryšių, o tiksliau – poveikio viešajai nuomonei mechanizmus, galima pakreipti visuomenės opiniją norima linkme ir faktiškai iš nieko sukurpti įspūdingą Tautos Gelbėtojo figūrą. Pabrėžtinai lipdant ją asmens, kuris turi visai nedaug objektyvių duomenų panašiam vaidmeniui.
Nenorom kyla įtarimas, kad matome to paties modelio, išrasto Jungtinėse Amerikos Valstijose ir panaudoto pastaruosiuose Prezidento rinkimuose, atkartojimą. Ten pagal šou žvaigždžių „įsukimo“ receptus iš niekam nežinomo ir jokioje srityje bent kiek rimčiau nepasižymėjusio, bet gebančio įspūdingai įgarsinti kitų parašytas kalbas, juodaodžio veikėjo buvo nulipdytas Vienintelis ir Nepakeičiamas kandidatas. Jis tapo netgi savotiško asmens kulto – isteriškos „obamamanijos“ objektu. Beje, stebint iš šalies – tai labai juokingas kultas, kadangi jis atsirado ne dėl kokių nors realių žygdarbių ar pasiekimų, o grynai dėl žiniasklaidos kasdien pučiamo skambių kalbų ir neaiškių pažadų burbulo.
Atrodo, kad tas pats kartojasi ir pas mus. Ir kas galėtu paneigti, kad už to nekyšo tos pačios plaukuotos ausys?
P.S. Mažiau gudriems skaitytojams noriu paaiškinti, kad šis tekstas nėra nukreiptas nei prieš vieną registruotą kandidatą į Prezidento postą, nei prieš kokias nors socialines ar seksualines mažumas. Autorius besąlygiškai priims bet kokį tautos pasirinkimą Prezidento rinkimuose. Jis taip pat pagarbiai vertina labai reikalingą finansininkų ir apskaitininkų triūsą, neturi jokių priekaištų šeimų nesukūrusioms vidutinio amžiaus moterims. Mano kritika nukreipta į naujus mitus kuriančias jėgas, kurios manipuliuoja viešąja nuomone.
Susiję įrašai:
