Visos reakcijos turi priežastis. Gilesnį susidomėjimą Nidos Vasiliauskaitės straipsniais įkvėpė nuostaba neišsenkančia jos panieka kitaminčiams ir tribūnos šiai autorei suteikimu viešojoje erdvėje (delfi.lt). Suprantama, angažuotumo vengiantys naujienų portalai siekia turėti skirtingų pažiūrų apžvalgininkų, tačiau naujosios kairės idealus neabejotinai galėtų ginti ir ne tokia iššaukianti komentatorė. Kita vertus, naujienų ir diskusijų portalai suinteresuoti sėkmingomis provokacijomis, o būtent šios filosofės agresyvumas tam yra puiki priemonė – žmogus, susilaikantis nuo atsakymo į mandagią kritiką, dažniau nesusitvardo girdėdamas patyčias ir iškreiptus teiginius. Perskaičius kelis jos tekstus į akis neišvengiamai krito žemiau aptariamos pasikartojanti dėstymo struktūra ir tikrovės konstravimas. Nors aptariami tekstai nebėra pirmos jaunystės, svarbūs ne juos išprovokavę įvykiai, o aktualumo nepraradusios idėjos, o į minimas filosofės klaidas deramas dėmesys iki šiol nebuvo atkreiptas.
Standartinė beveik kiekvieno N.Vasiliauskaitės teksto struktūra susideda iš pačios atliekamo Kito pozicijos suformulavimo ir jį sekančios polemikos. Kuriamas Kitas – visada tipizuotas, ironizuotas, pajuokiamas, reikalaujantis neleistinų ar bent nepagrįstų dalykų. Jo logika beveik visada klaidinga ir sau prieštaraujanti. Tokio oponento kritika kartais net skamba įtikinamai. Vis dėlto pažvelgus įdėmiau, autorė kritikuoja vis tuos pačius savo intelekto ar fantazijos konstruktus, rodo pirštu į baisumą ir klaidas veikėjų tokių, kokius ji pati, net nesistengdama to paslėpti, nupiešė. Oponentais (taikiniais), priklausomai nuo visuomenės aktualijų, tampa katalikai, dvasingieji (pačios terminas), nacionalistai, abortų priešininkai, tariami moterų niekintojai (tai, jog visa N.Vasiliauskaitės pasaulėžiūra vadovaujasi Judith Butler kadaise išsakyta prielaida, jog „moters socialinis vaidmuo visada reiškia, kad ji verta paniekos“, yra daug paaiškinantis faktas) ir kiti. Visi jie egzistuoja, bet tikrovėje yra ne tokie ir vadovaujasi ne tokia logika, kaip kad jiems priskiria, ir, bijau, daug ką tuo sėkmingai įtikina autorė. Galiu drąsiai tai teigti, nes pats esu atstovas daugumos N.Vasiliauskaitės „kritikuojamų“ visuomenės segmentų – katalikas, santykinis nacionalistas, pozityvios laisvės, tradicinės moralės ir hetereseksualų hegemonijos šalininkas – todėl šių grupių požiūris yra ir mano požiūris, tačiau autorės puolamos pozicijos šiame tekste nėra pateikiamos kaip teisingos ar ginamos, jos tik paaiškinamos, tikslingai vengiant vertybinių ginčų. Taip elgiamasi vadovaujantis subjektyviu patirties suformuotu įsitikinimu, jog su N.Vasiliauskaite neįmanoma konstruktyvi diskusija vertybiniais klausimais, o imtis bergždžio darbo nėra prasmės.
Kaip ir daugelyje komentarų, tekste „Kaip parduoti dvasingumą?“ autorė pusę teksto kuria pašaipų ir ironišką dvasingų žmonių, kurie rašomi kabutėse taip apskritai nesutinkant su dvasingumo egzistavimu, tipažą (ar tipizaciją L.Berger terminais). Kabučių, epitetų, įvaizdžių ir šauktukų kupinos eilutės demonstruoja pašaipą tam, apie ką kalbama, nors ir pats pašaipų objektas iškraipomas tiek, kiek tik leidžia autorės fantazija. Baigus portretą konstatuojama sava pozicija – radikalus reliatyvizmas ir subjektyvizmas. Pasirodo, vertybės yra visa, kam kas nors suteikia vertę („Vertybės – ne tai, kas tiesiog yra, o tai, kas kam nors svarbu“). Kadangi žmonės vertina skirtingus dalykus, tai ir vertybės negali būti visuotinos. Kartu paneigiama ir objektyviai egzistuojančių ar bent visuotinai siektinų vertybių buvimo galimybė. Juo labiau negalima jų hierarchija, kur vienos vertybės būtų prasmingesnės ar aukštesnės už kitas. Aiškiai sakoma, kad vertinti materialius dalykus (pavyzdžiui, papuošalus) ir nepačiupinėjamus tik dvasiai aktualius dalykus kaip draugystė ar išmintis yra lygiaverčiai subjekto pasirinkimai. Nė vienas nėra geresnis už kitus. Tai mažų mažiausiai reiškia, kad ne menkesnis yra ir, pavyzdžiui, mėgavimasis kankinant kitą žmogų, jei tik tai vertina tas, kuris mėgaujasi (teisinio tokio elgesio aspekto bent čia autorė nekvestionuoja).
N.Vasiliauskaitė pati nesuvokia arba sąmoningai atmeta tai, ko reikalauja jos vertybinis reliatyvizmas. Tolerancija bet kokiai nuomonei (ši pavyzdžiu pasirinkta todėl, kad galbūt paviršutiniškai, tačiau vis dėlto atrodo didžiausia autorės vertybė) ar vertybei pati savaime yra vertybinė nuostata. Ji, kaip ir visos vertybinės nuostatos, yra dichotominė ir turi savo priešybę, gal kiek skurdžiai pavadintiną netolerancija. Jei atimama teisė vienas vertybes laikyti vertingesnėmis už kitas, negalima ir jų ekspancija – pastangos kitiems „įpiršti“ savąsias. Konkrečiau, pati autorė nusižengia savo vertybėms, reikalaudama tolerancijos, sekuliarumo, kosmopolitiškumo ar bet kurios kitos savo pozicijos internalizavimo. Iš esmės vertybių subjektyvumas bet kokią diskusiją dėl jų padaro neįmanomą, nors pati autorė taip tikrai nemano. Ji teigia, kad „vertybės tėra asmenų ar grupių vienaip ar kitaip motyvuotos dispozicijos elgtis tam tikru būdu, dėl kurių visada galima iš esmės ginčytis“ ir kad „svarbumą ar nesvarbumą reikia pagrįsti“. Miliškasis reikalavimas diskutuoti dėl paties diskutavimo šioje vietoje atsiskleidžia tikruoju veidu. Nors, kaip teigė Charles Taylor, žmonės tiki galį pagrįsti vertybes argumentais ir būtent tuo šios skiriasi nuo skonio, svarbiausias žodis čia yra „tiki“, nes būtent vertybiniai ginčai visuomet galiausiai atsiremia į prielaidas, o ne argumentus. Pasitelkiant Ronald Dworkin pavyzdį, galime iki begalybės įrodinėti, kodėl vergija mums yra nenormali praktika, tačiau galiausiai pasiekiame tašką, kai oponento neįtikinome, o savosios pozicijos atsisakyti nesiruošiame. Tai ir yra vertybių skiriamasis bruožas ir tikėjimo jų subjektyvumu praktinė išraiška – tikras ar apsimestinis vylimasis vertybes ginti argumentais tėra puiki priedanga provokuoti kuo ilgesnes diskusijas, įgalinančias neturinčius nuostatų konkrečiais klausimais žmones (ir tik juos) patraukti į savo pusę. Iš dalies dėl šio vertybių reliatyvinimo autorės pasisakymai viešojoje erdvėje atrodo itin nenuoseklūs, tačiau bet koks tolesnis rimtas jos darbų skaitymas galimas tik nuoseklumo nereikalaujant.
2008 metų tekste „Apie „gerąjį“ nacionalizmą [...]“ tyčiojamasi iš pasididžiavimo savo tautybe. Lietuvių tautybė ironiškai vadinama „kilmės privilegija“, „asmens kokybės sertifikatu“ ir suvokiama kaip ją branginančiųjų viršenybės prieš kitataučius jausmas. Be abejo, laikyti kitas tautas prastesnėmis yra blogai, o šiais laikais – nusikaltimas. Toks mąstymas vadinamas šovinizmu, skirtumą tarp jo ir nacionalizmo istorijos pamokose išmokstame devintoje klasėje, skaitydami apie „Tautų pavasarį“. Sakytume, svarbu ne kokį (tebūnie klaidingą) terminą vartoja autorė, o veiksmai, kuriuos ji pateikia kaip pavyzdžius savo argumentams. Tačiau pagrindiniu filosofės argumentu tampanti Lietuvos nacionalistų frazė „Lietuva lietuviams“ suponuoja visai ne šovinistišką logiką. Nacionalistai valstybę mato kaip egzistuojančią tautiniu pagrindu ir todėl skirtą visų pirma ją sukūrusiai tautai. Kiti yra įpareigoti perimti jos kultūrą arba išvažiuoti. Tai galbūt nėra realistiški siekiai XXI a. globalizacijos kontekste (nors akivaizdu, kad visai realiu jį laiko nuo mažumų reikalavimų pavargusių Europos šalių lyderiai), tačiau jie niekuo nežemina kitų tautų. Net, ko gero, aršiausias Lietuvos nacionalistas Mindaugas Murza teigia, jog visos tautos yra šeimininkės savo valstybėse ir gali reikalauti to paties iš tose šalyse apsigyvenančių lietuvių. Trumpai: nacionalistai nesijaučia geresni, pranašesni ar vertesni savo kultūros ir gyvenamosios vietos. Jie jaučiasi savo namų šeimininkai ir gerbia kitus namus (šalis) ir jų šeimininkus (tautas). Pozicija tai kvestionuotina, tačiau visai neatitinkanti N.Vasiliauskaitės straipsnyje piešiamo nacionalistų paveikslo.
Autorė, reaguodama į kvietimus „didžiuokis, kad esi lietuvis“, taip pat teigia, kad didžiuotis galima tik pažeminant Kitą, tačiau tokia konkurencinė dvasia vargu ar suvokiama nacionalistams ar bet kam, besididžiuojančiam savo tautybe, nebūtinai lietuvio. Iš tiesų toks didžiavimasis reiškia pasitenkinimą tuo, kas esi, ir susitaikymą su savimi mažų mažiausiai vienu savo tapatybės aspektu. Apimtos pasididžiavimo Sąjūdžio metų minios tikrai nestovėjo mitinguose galvodamos, kad prastesni ir verti paniekos yra anglai ar latviai. Priešingai, suprantama, kad didžiuotis savo tautybe yra kitų tautų analogiška pareiga sau patiems. Tame nėra niekinimo. Vaiku per diplomų įteikimą besididžiuojantys tėvai tuo metu tikrai negalvoja apie tuos tūkstančius kitų, mokslo neragavusių – jiems rūpi jų vaikas ir tik jis. Taip pat ir mokykla, didžiuodamasi, pavyzdžiui, matematikos olimpiados laimėtojais, negalvoja, kokie apgailėtini yra nieko nelaimėję moksleiviai. Pagaliau žygiuojantys nacionalistai yra patenkinti savo kilme ir tapatybe, kurią sau priskiria nelaikydami svetimtaučių blogesniais. Bent taip mąsto patys nacionalistai, bet savavališkai priskirti žmonėms pačios išgalvotą mąstymo logiką, o tada ironiškai ir nepagarbiai su ja polemizuoti yra blogiau nei kova su vėjo malūnais, mat tie, kuriuos paverčia šiais malūnais, girdi ir mato, kaip neteisingai yra puolami. Pagaliau N.Vasiliauskaitės su nacionalizmu susieti tautų stereotipai ( negatyvūs „godus žydas“, „vagis čigonas“ ir, pavyzdžiui, kažkodėl nepaminėti, bet tokie populiarūs „lėtas estas“ ir „ramus belgas“) vis dėlto yra niekaip iš nacionalizmo nekylantis reiškinys. Nacionalizmas susiformavo, kaip kitame tekste pastebi ir pati autorė, tik XIX a., tuo tarpu tautas (ar bendruomenes, jei „tautos“ terminas per jaunas) tipizavo visos kultūros nuo rašytinės istorijos pradžios (egiptiečiai, kretiečiai ir daug kitų), tad tai bendražmogiška, nors ir ydinga elgsena.
Tekste „Apie drąsą paklusti“ N.Vasiliauskaitė pasipiktina, jog tikėjimo reklamai naudojamas religijai oponuojančios naujosios kairės žodynas. Frazėje „Nebijokite Kristaus“ ji išskaito drąsos apologetiką, į kurią išskirtines teises, autorės teigimu, turi kairysis mąstymas. Tačiau drąsa kaip ir laisvė (kaip vėliau pastebėsime) neįgauna prasmės viena, be prielinksnio ir objekto. Drąsa visada yra „kažkam“ [veiksmui imtis] arba „prieš kažką“ [atsilaikyti prieš pavojus] ir būtent todėl jos neįmanoma priskirti jokiai vertybių grupei. Politinei dešinei ji reikalinga kaip drąsa laikytis tautiškumo ir tradicijų kosmopolitizmo bei modernybės amžiuje. Bet kokiai vertybei tapus nemadinga, jos viešas laikymasis pareikalauja drąsos. Taip pat Bažnyčia, matydama, jog tikėjimas šiuolaikinėje visuomenėje, ir ypač tarp jaunimo, vis dažniau yra ne tik nemadingas, bet laikomas gėdinga atgyvena, yra priversta kviesti išdrįsti tikėti. Apie šią problemą Bažnyčia kalba jau seniai, pastarąjį kartą 2011-01-25 Mokslų Akademijoje tą pakartojo ir Ričardas Doveika. Toks kalbėjimas nėra gudri strategija, viliojanti įtikėti netikinčius. Tai kreipimasis į gausų būrį tikinčių žmonių, nedrįstančių apie tai garsiai kalbėti, nes kartu siekiančių būti šiuolaikiškais. Bažnyčia suvokia, jog reikalingas kvietimas tokią baimę įveikti. Savo ruožtu, priešingai, nereikalingas ir negalimas draudimas naudoti savo diskurse pasirinktus (tebūnie kitų anksčiau pamėgtus) žodžius.
Dar didesnis nesusipratimas aptinkamas kalbant apie laisvės sąvoką. Ši taip pat turinį įgyja tik santykyje su savo objektu. Andriaus Navicko išsakytą laisvės susiejimą su atsakomybe ir moralinėmis taisyklėmis N.Vasiliauskaitė neabejodama sutapatino su paklusimu Kitam. Sunku patikėti, kad filosofijos daktarė nebūtų girdėjusi apie pozityvią ir negatyvią laisvę, individualizmo ir komunitarų ginčą. Priešingu atveju ji žino, kad laisvė gali būti „nuo“ (negatyvi) ir „kam“ (pozityvi). Pirmoji – laisvė nuo išorinių savivalės suvaržymų, kuria akivaizdžiai vadovaujasi ir N.Vasiliauskaitė – iš tiesų reikalauja, kad žmogus moralę ir vertybes rinktųsi pats. Vis dėlto mėginimas tokį pasirinkimą atimti nereiškia paklusimo Kitam. Tai prisijungimas prie visų, prie bendruomenės vertybinių horizontų, pagal pirminę „sąžinės“ žodžio reikšmę, „susižinojimas“, kas priimtina bendruomenei, ir prisitaikymas prie to. Tokia laisvė bent normatyviai jokiu būdu neturi reikšti visų paklusimo vienam (nors dėl tokios galimybės perspėjo Isaiah Berlin) ar vieniems, kadangi filosofės vartojamas „Kitas“ slepia ištisą visuomenės grupę. Atvirai vengdamas vertybinių ginčų, neapsiimsiu teigti, kuria laisve reikia vadovautis. Tiesiog konstatuoju, kad autorė absoliučiai iškreipia komunitarinio mąstymo, kuriam oponuoja, esmę.
Akivaizdų nesupratimą N.Vasiliauskaitė rodo ir nepilnamečių apsaugos nuo žalingo informacijos poveikio įstatymo klausimais, kuriuos aptarė tekste „Mėlynų batų propaganda“. Jai atrodo, kad įstatymą priėmusių konservatorių logika kreiva: šie neva mano, kad pamatę gėjus vaikai suskubs išmėginti homoseksualumo privalumų. Niekas taip nemano, nėra tai toks patrauklus pavyzdys. Konservatoriai kalba apie pačios autorės taip aukštinamas gyvenimo alternatyvas. N.Vasiliauskaitė tiki, kad žmogus gali pasirinkti gyvenimo būdą tik pamatęs, kokių būdų yra. Žmogui parodomų pasirinkimų esą nevalia riboti jokiais pagrindais, priešingai, siektina bręstančiai asmenybei pateikti kuo didesnę galimų tapatybių įvairovę. Būtent nuo tokios alternatyvų pasirinkimo galimybės vaikus saugo šis įstatymas, būtent tų alternatyvų, kurias autorė taip vertina ir kuriomis tradicinio mąstymo žmogus baisisi. Taigi įstatymas priimtas ne todėl, kad mintis būti homoseksualu patrauklesnė, o todėl, kad tokia mintis apskritai negali (normatyviai) kilti vaiko sąmonėje. Su tuo galima nesutikti, vadinti homofobija ar kitaip menkinti šią poziciją, tačiau neprotinga, kaip daro autorė, ją iškreipti.
Tai, kas daroma šiuo tekstu – bandoma parodyti N.Vasiliauskaitei jos pačios klaidas – bent kartą jau buvo jos pačios tradiciškai ironiškai pasmerkta kaip nesugebėjimas suvokti jos diskurso ir sakiniams priskiriamų reikšmių. Autorė pati pripažįsta, kad jos tekstai mirga retorinių klausimų, pasišaipymų, hiperbolių, Dekalogo parodijų („broliai ir seserys, iš tiesų sakau jums – neturėkite kitų pasirinkimų, tik konservatorius!") ir kitų viešajai erdvei ir filosofės statusui nederamų priemonių, kurias net ne visada galima vadinti stiliaus figūromis. Neabejoju, kad tokie, Foucault žodžiais tariant, bandymai apriboti diskursą, prabilus apie tai, kas dera ir kas nedera viešajai erdvei, užtraukia pavojų būti apšauktam cenzūruotoju, totalitaristu ar dar blogiau, pirmiausiai pačių tolerancijos šalininkų lūpomis. Natūralu. Vis dėlto patyčios, ironija ir emocionalumas yra buitinės ir meninės kalbos, neskirtos diskusijoms viešojoje erdvėje, bruožai (čia jau iš lietuvių kalbos pamokų, jei tai nėra aksioma). Nerašytos taisyklės sako mums bent viešumoje gerbti oponentus ar aptariamus trečiuosius asmenis. Šis tekstas apeliuoja į elementarią savigarbą ir savo vaidmens suvokimą. Įžeidinėdami kitus pažeminame save, nesvarbu, įsisąmoniname tai ar ne. Viešasis kalbėjimas reikalauja minimalaus santūrumo ir pagarbos lygio, kurio neišlaikymas privačioje erdvėje yra asmeninė problema, tačiau pamirštas viešumoje jis ne tik menkina tą padariusįjį, bet ir žeidžia skaitytoją. Pastarasis, aišku, gali rinktis skaityti tekstą ar ne, tad yra „apiplėšiamas“ tik ta prasme, jog negali su išdėstytomis mintimis susipažinti padoria forma, tačiau tokių tekstų taikiniai yra žeminami nepriklausomai nuo savo santykio su tekstu ir reakcijos į jį (viešos patyčios egzistuoja ir nepasiekusios savo objekto). Ironijos ir įžeidimų lygiu autorės tekstai praktiškai nesiskiria nuo pykčio persmelktų internetinių komentarų – panašumas toks didelis, kad leidžiu sau apsieiti be kokių nors empirinių tyrimų jam pagrįsti, pakankamu pavyzdžiu tampa bet kuri tekste esanti nuoroda į autorės straipsnius.
N.Vasiliauskaitė pati nuolatos užčiaupia kitonišką balsą ir neretai daro tai turinio (kurio pasirinkimas pamatiniu lygmeniu vertybinis), o ne formos (kuri yra mandagi/etiška arba ne) pagrindu. Geriausias to pavyzdys – autorės mėgstami galimiems oponentams už akių užbėgantys, skliaustuose pateikiami „tik nepasakokit čia man apie x“ draudimai („Tik nevardinkite čia man Dekalogo“ arba „Ir nekalbėkite čia man apie nostalgiją Stalino saulei“). Išskirtinio dėmesio nusipelno atvejis, kai N.Vasiliauskaitė, aiškindama, dėl ko prasidėjo „šliogeriada“ paradoksaliai nurodė, kad Arvydo Šliogerio pasisakymai verti ne polemikos, o skundo etikos komisijai, nes profesorius nesilaikė pačiai autorei visiškai svetimų Jurgen Habermas suformuluotų diskurso etikos taisyklių. Reikalauta, kad jis gerbtų feministes ir argumentuotų savo tezes. Sunku nesutikti, profesorius iš tiesų jų negerbia. Tačiau būtent šiais etikos reikalavimais N.Vasiliauskaitė išsikasa nenuoseklumo duobę: Šliogeris viešai pripažįsta, kad nuo J.Habermas jam „skauda skrandį“, o autorė verčia vadovautis J.Habermas taisyklėmis, nors pati to praktiškai niekada nedaro. Atitinkamai prieštaringai atrodo ir kiti jos bandymai priekaištauti žmonėms dėl įžūlaus ir žeminančio kalbų turinio. Tokių pastabų susilaukė, pavyzdžiui, Arūnas Valinskas, autorės teigimu, pažeminęs visą moterų giminę, o ne tik prezidentę, kai pavadino šią „įsikarščiavusia boba“. Dar keisčiau, N.Vasiliauskaitė įsitikinusi, kad šiais žodžiais tuometis Seimo pirmininkas prezidentės lytį įvardijo kaip pagrindinę jos klaidų tarnyboje priežastį. Nėra ką atsakyti į išvadą, padarytą remiantis, ko gero, tuo, kaip subjektyviai pasijustų ir reaguotų pati autorė, sulaukusi tokio A.Valinsko epiteto. Kaip pats kaltinimas remiasi tuo, kas neišsakyta, o pačios sumąstyta, taip ir atsakyti į jį nėra ką, tačiau vėlgi, svarbu ne tai, ar teisingi autorės priekaištai dėl neetiškumo, o pats kaltinimo faktas – nuolatos ironizuojanti ir įžeidinėjanti savo susikurtus oponentus filosofė negali sau leisti už tai smerkti jokio kito asmens.
Visai neseniai, nors ir daugeliu aspektų kitaip, į N.Vasiliauskaitės ideologinio diskurso turinį ir formą dėmesį atkreipė Eglė Witting-Marcinkevičiūtė, išsyk susilaukusi aršaus autorės atsakymo „Apie viešąsias erdves, Sąjūdį ir Naująją Kairę“. Šiame tekste filosofė drąsiai išsigina kaltinimų moraliniu reliatyvizmu (neva iš tiesų ji visada tik nurodo, jog kiekvieno žmogaus vertybės priklauso nuo jo prielaidų). Išsigina ir kitų pastabų bei nusipelno naujų, tačiau šiame tekste ir taip praleista daug klaidingos oponento logikos konstravimo atvejų, nes tolesnis jų aptarimas neišvengiamai daro tekstą monotonišką. Nors, viena vertus, paskutinis N.Vasiliauskaitės komentaras yra tarsi savotiškas išankstinis atsakymas šiam tekstui, kuris neabejotinai bus pasmerktas už protu nesuvokiamą kapstymąsi po praeitį, kita vertus, jis tik dar kartą įrodo, jog 2011-aisiais niekas iš esmės nepasikeitė ir pastabos nenustoja aktualumo.
Vytautas Sinica,
studentas
