Šiomis dienomis bankai dažnai paskelbia naujienas, kad didina ir terminuotojų, ir kaupiamųjų indėlių palūkanas. Augant infliacijai, tai labai gera žinia ir sveikintinas žingsnis.
Didžiausios palūkanos mokamos už indėlius, padėtus ilgiausiam laikotarpiui. Šiuo metu didžiausiuose komerciniuose bankuose tokių indėlių palūkanos svyruoja nuo 2,1 iki 3,7 proc.
Kartu bankai, amortizuodami augančius paslaugų įkainius, pradėjo siūlyti lojalumo programas ar mėnesinius mokėjimo planus. Tai irgi sveikintinas žingsnis. Tie, kurie dažnai naudojasi įvairiomis bankų paslaugomis, jaučiasi pamaloninti banko – atsižvelgta į jų poreikius ir lūkesčius.
Šiuolaikiniam žmogui komerciniai bankai yra neatsiejama gyvenimo dalis. Bankai atlieka labai daug funkcijų. Dėl to bendradarbiavimas su jais turėtų būti paremtas abipusės naudos principu. Ir vartotojas džiaugiasi, ir bankas uždirba.
Bandykime pamodeliuoti paprasčiausią situaciją, kai fizinis asmuo pasitelkęs el.bankininkystę atlieka įvairius atsiskaitymus ir pervedimus, turi terminuotą indėlį.
Mūsų teorinis žmogelis yra pakankamai turtingas: jis „kojinėje“ turi sutaupęs 10 000 litų ir dabar nusprendė tuos pinigus patikėti bankui.
Pasirenka terminuotą indėlį metams (vidutinės metinių indėlių palūkanos dabar yra apie 2,2 proc.). Žmogelis gauna atlyginimą į kortelę, per banką sumoka komunalinius mokesčius, atsiskaito už kitas paslaugas, kartais įvairiais tikslais atlieka kelis pavedimus į kitų bankų sąskaitas. Žodžiu, dažnai naudojasi banko paslaugomis ir už jas susimoka (normalu, kad už paslaugas reikia mokėti).
Todėl jis susižavi banko pasiūlytu mokėjimo plano modeliu. Pirmiausia jis jau gali planuoti savo mėnesines išlaidas banko paslaugoms. Sakysim, jis pasirenka mažiausią mokėjimo planą. Per metus jis už banko paslaugas sumokės nei daug, nei mažai – apie 60 litų. Tai jį tenkina.
Juk jis turi metinį terminuotą indėlį banke ir užaugusios palūkanos jam kompensuos bankinių paslaugų išlaidas. Va čia ir pasireiškia bendradarbiavimo su banku grožis, jei, sakysim, neturite didesnių įsipareigojimų bankui: būsto paskola, vartojamasis kreditas ar pan., kai santykis su banku jau nėra toks paprastas ir vienpusiškas. Bet apie tai pakalbėsime kitą kartą.
Dabar tik pasiskaičiuokime. Už terminuotą indėlį mūsų žmogelis gaus 220 litų palūkanų. Atimame 60 litų banko paslaugų mokesčio ir turime 160 litų. Jo absoliutus pinigų kiekis bendradarbiaujant su banku per metus išaugo. Visiems gerai.
Bet per tuos metus infliacija taip pat nemiegojo. Šiandienė balandžio mėnesio metinė infliacija siekia 4,4 proc., o vidutinė metinė infliacija sudaro 2,5 proc. Ji jau kyla 7 mėnesius iš eilės. Šiandien dar sunku tikėtis, kad po metų vidutinė metinė infliacija bus mažesnė už dabartinę, jau nekalbant apie metinę infliaciją. Dabar tikrai sunku atspėti.
Tačiau jei mūsų modeliuojamą situaciją įvertinsime šios dienos skaičiais, vaizdas gali gerokai pasikeisti. Įvertinant tik vidutinę metinę infliaciją, 10 000 litų, padėtų į terminuotą indėlį, perkamoji galia sumažėjo: indėlio palūkanos minus infliacija. T. y. po metų už tuos pačius 10 000 litų jis galės nusipirkti, sakysim, viena pica mažiau nei šiandien.
Ir idilė sugriūva. Galbūt bankai tikisi, kad metinė infliacija po metų nebus didesnė nei 1,6 proc., galbūt taip samprotaujant ir skaičiuojant įsivėlė klaida. Kas žino?..
Aišku tik viena, pinigus reikia skaičiuoti. Reikia skaičiuoti, kokia jų vertė dabar, kokia jų vertė bus rytoj, ir ieškoti galimybių tai vertei išsaugoti. Bankai čia gali taip pat padėti. Tik ne aklai pasikliaujant, o bent jau konsultuojantis su asmeniniais bankininkais.
