„Ši deklaracija, tai nėra dokumentas skirtas karui, tai dokumentas skirtas Lietuvos ateičiai“, – penktadienį Signatarų namuose kalbėjo A. Anušauskas.
Signatarų namuose Vilniuje penktadienį pradėtas eksponuoti Laisvės kovos sąjūdžio vasario 16-osios deklaracijos originalas.
Anot jo, 1949-aisiais deklaraciją pasirašę žmonės mąstė apie Lietuvos ateitį, jos atkūrimą. A. Anušauskas taip pat pridūrė, kad deklaracijos tezės yra nepraradusios aktualumo.
„Galėčiau dar kartą patvirtinti, kad šis dokumentas turi išskirtinę reikšmę ir vertę ir jo eksponavimas toje vietoje kur yra ir 1918 metų vasario 16–osios aktas, reiškia vieną, kad šie dokumentai atspindi skirtingus Lietuvos istorinius etapus, kuomet reikėjo kovoti už Lietuvos nepriklausomybę“, – sakė ministras.
Kad deklaracija yra nepraradusi aktualumo ir šiandien sakė ir pirmasis Lietuvos vadovas atkūrus šalies nepriklausomybę profesorius Vytautas Landsbergis.
„Tai pavyzdinė nuostata“, – kalbėjo profesorius.
Pasak Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docento Deivido Šlekio, šis dokumentas atspindi visas vertybes ir idėjas, kurios „buvo rašomos tais pačiais metais Vakarų sostinėse.“
„Reikėtų matyti šitą dokumentą kaip labai savalaikį, labai atspindintį to meto bendrines Vakarų vertybines nuostatas. Tai dokumentas, kuris buvo priešakyje, nes jis ne tik atspindėjo, bet ir buvo ginamas krauju“, – kalbėjo jis.
Tuo metu Lietuvos nacionalinio muziejaus generalinė direktorė Rūta Kačkutė pabrėžė, kad dar kartą parodyti ir „naujai perskaityti“ dokumentą yra aktualu ir šių dienų geopolitiniame kontekste.
„Tai, kas jame parašyta, ką kalbėjo 1949 metais partizanai, tai yra kreipimasis į Vakarų pasaulį, deklaravimas, kad bus kovojama iki galo už savo valstybės laisvę, buvo prašoma paramos, buvo deklaruojama nuostata integruotis į demokratinio pasaulio sąjungas“, – sakė muziejaus vadovė.
„Tai yra lygiai tas pats, ką rengiantis NATO susitikimui, kalba Ukraina“, – pridūrė ji.
1949 metų vasario 16 dieną priimta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracija yra viena iš trijų svarbiausių šiuolaikinės modernios Lietuvos valstybės atraminių dokumentų – kartu su 1918 metų Vasario 16-osios ir 1990 metų Kovo 11-osios aktais, teigiama Lietuvos nacionalinio muziejaus pranešime.
1949 metų vasario 16 dieną deklaracija priimta Minaičių kaime dabartiniame Radviliškio rajone, Stanislovo Mikniaus sodyboje, surengus Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą.
Šiuo dokumentu užtikrintas Lietuvos valstybės tęstinumas ir paskelbta lietuvių tautos valia atkurti nepriklausomą demokratinę valstybę.
Anot Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, deklaracija kartu su kitais priimtais dokumentais sudarė teisinį ir politinį Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo pagrindą, suteikė laisvės kovoms naują pobūdį, įteisino Lietuvos laisvės kovos sąjūdį kaip visuotinio organizuoto ginkluotojo pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizaciją, o jos Tarybą – kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotos Lietuvos teritorijoje.
Partizaninis karas prieš Sovietų Sąjungos okupaciją Lietuvoje vyko 1944–1953 metais. Jame dalyvavo ne mažiau kaip 50 tūkst. žmonių, o visame pasipriešinimo judėjime kaip pogrindžio organizacijų nariai, rėmėjai dalyvavo apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų. Šiame kare žuvo per 20 tūkst. partizanų ir jų rėmėjų.
