Užstalės žaidimas su senais antrankiais pasibaigė ligoninėje.
Nebejuokingas pokštas
„Atvažiuokit į Žagarės gatvę! Nebetveriu kaip rankas veržia! Nukirpti greičiau reikia! Kaip „ką“? Ne rankas gi – antrankius nukirpti!“ – paskambinęs į bendrosios pagalbos centrą, maldavo šiaulietis. Truputėlį už dantų kliūvantis liežuvis išdavė, kad nelaimėlis – išgėręs.
Antrankiai – vadinamoji policijos specialioji priemonė, todėl dispečerė į Šiaulių pakraštyje Žagarės gatvėje stovintį nuosavą namą pirmiausia išsiuntė policijos ekipažą.
Nuvykę patruliai kambaryje pamatė linksmą nebe jaunų vyrų kompaniją ir buteliais nukrautą stalą. Visi buvo išgėrę ir linksmai nusiteikę, tik 57 metų vyriškis blaškėsi pakeltomis rankomis.
Sugėrovams prunkščiant į saujas, nukentėjėlis lakoniškai paaiškino, kad jokio nusikaltimo nebuvę. Kompanija kažkur palėpėje radusi nuo sovietmečio užsilikusius parūdijusius milicijos antrankius. Gerdami butelį, vyrai ir sumanė antrankius išbandyti su kvailiausiu. Spragtelėti spragtelėjo, o nuimti – niekaip. Įkliuvėlis ėmė blaškytis, lupti nuo rankų apkaustus, bet tik nusidraskė nuo riešų odą, o gniaužomi antrankiai taip užsiveržė, kad plaštakos pamėlo ir ėmė gelti.
Pamatę, kad nebejuokinga, sugėrovai susirado kaltą, plaktuką ir reples, šiaip ne taip perkirto antrankius jungiančią grandinėlę. Tačiau rankas tvirtai apspaudę metalo žiedai nesidavė nei atrakinami, nei nulaužiami replėmis.
Antrankių liga
Policininkai nedelsdami iškvietė ugniagesius-gelbėtojus, o šie antrankių metalą nukirpo pneumatinėmis žirklėmis. Tačiau tuo bėdos nesibaigė. Kad ir kiek išlaisvintasis trynė riešus, jie liko ištinę, pamėlę ir gėlė. Teko kviesti greitąją medicinos pagalbą ir važiuoti į ligoninę. Paskutinėmis žiniomis, šiaulietis, atrodo, pasveiks.
Ką gi, su antrankiais negalima juokauti. Dar 1932 metais medikai aprašė „antrankių neuropatiją“, kuri pasireiškia antrankiams sutraiškius kurį nors rankos nervą, dažniausiai – radialinį. Jį pažeidus ilgam aptirpsta nykštys bei smilius, abu tie pirštai tampa nejudrūs, jų plote ligoniui maudžia, tvinkčioja ar degina. Ilgainiui nervas atsigauna, bet kartais prireikia operacijos, o sunkiais atvejais – net ir ji nebepadeda.
Nesudėtinga konstrukcija
Antrankiai išrasti žiloje senovėje, dar geležies amžiuje. Tiesą sakant, tiek ir tereikėjo galvoti – grandine sujungti du riešus apjuosiančius užraktus. Tik senovėje antrankiai buvo gaminami daugiausiai iš apvalių metalo strypų, o šiuolaikiniai – ne tik skaudžiai kampuoti, bet ir su terkšlėmis – paspaudus užsirakina ir užsiveržia patys, o atlaisvinti ir nuimti galima tik turint raktelį.
Yra antrankių iš nerūdijančio plieno, aliuminių, plastikinių, mažesnių – tik nykščiams, bet visi šiuolaikiniai antrankiai sukonstruoti beveik vienodai – judanti apyrankės dalis turi dantukus, o spynelė – asimetrišką terkšlę, laisvai peršokančią tuos dantukus tik viena kryptimi. Todėl surakinti antrankiais ir juos užveržti galima vien spustelėjus, o atrakinti ar atlaisvinti – būtinas raktelis. Beje, patogumo dėlei jis dažniausiai vienodas visiems tos rūšies antrankiams.
Atrakinti antrankius dažnai galima net užlenkta vielute, tik tam reikia patirties, įrankių arba laiko, o suimtieji jo paprastai neturi.
Plėšiko gudrybės
Būta stipruolių, kurie sugebėjo pabėgti antrankius sutraukę.
1973-iųjų pavasarį ilgokai sekusi Šiaulių milicija sulaikė Vidą Antonovą bei Anicetą Skarulį. Jiedu dirbo ugniagesiais, o laisvalaikiu apiplėšinėjo įmonių ar kolūkių kontorų seifus, kaupė auksą, į gaują įtraukė dar kelis jaunus nusikaltėlius ir visi ruošėsi užgrobę lėktuvą bėgti į užsienį.
Tardomas V. Antonovas pasiūlė kriminalistams parodyti, kur Šiaulių rajono miške esąs užkasęs pagrobtus pinigus. Prieš sodindami į automobilį pareigūnai norėjo V. Antonovui surakinti antrankiais rankas už nugaros, bet jis, tuo metu vienas pirmųjų Lietuvos kultūristų, sugudravo – įtempė rankų raumenis ir apsimetė, kad neva dėl per didelių raumenų jo riešai už nugaros nesueinantys. Nesupratę apgaulės milicininkai rankas surakino priekyje.
Išlaukęs tinkamo momento, V. Antonovas, kiek leido antrankiai praskėtęs rankas, jomis taip iš visų jėgų smogė sau per koją, kad antrankių grandinėlė pertrūko! Nepaisydamas, kad iš riešų pasipylė kraujas, plėšikas metėsi bėgti, bet buvo milicininko pašautas į koją ir nugriuvo alpdamas iš skausmo. Šįkart V. Antonovui rankos buvo surakintos jau už nugaros.
Dėl savo nuotykių „mafijos tėvo“ pravardę gavusiam V. Antonovui perplėšti antrankių grandinėlę pavyko tikriausiai dėl to, kad sovietmečio milicija nebuvo labai jau gerai aprūpinama. Nusikaltėlis buvo surakintas senais, gana sudilusiais antrankiais. Vis dėlto negalima paneigti ir V. Antonovo – tuo metu vienų pirmųjų Lietuvos kultūrizmo varžybų nugalėtojo – turėtos galiūno jėgos.
Daugiausia – „meilės kalinių“
Antrankiai – vienas iš svarbiausių policijos atributų. Antrankius policininkai bemaž visada užsega sulaikydami, net jei suimamasis nepajėgus priešintis ar bėgti. Prancūzijoje, Japonijoje, Taivanyje ir kai kuriose kitose žmogaus teises itin gerbiančiose šalyse draudžiama spaudoje publikuoti nuotraukas, per televiziją rodyti antrankiais surakintą suimtąjį, kol apkaltinamasis teismo nuosprendis jam neįsiteisėjęs. Žmogaus teisių gynėjai teigia, kad vaizdai su antrankiais esą žeminantys dar nenuteisto žmogaus orumą ir formuojantys išankstinę nuomonę, kad įtariamasis – kaltas.
Šiaip ar taip, esama tokios gyvenimo srities, kurioje antrankiai naudojami dažniau negu policijoje. Kai kurios nuobodulio miegamajame nemėgstančios poros žaidžia kalinį ir policininkę (arba atvirkščiai), o tarp kitokių „žaislų“ naudoja ir antrankius.
Pasak Šiauliuose esančios sekso reikmenų parduotuvės pardavėjos Danutės, lovos žaidimams antrankiai tyčia gaminami netvirti, lengvai atrakinami bet kokia sąvaržėle ar net visai be rakto. Vos nuo 30 litų kainuojantys antrankiai – viena pigiausių sekso parduotuvių prekių, todėl jų nuperkama gana daug. Taigi bent jau tokia paguoda, kad į meilės nelaisvę pakliūva žymiai daugiau žmonių negu tikrų nusikaltėlių – į policijos areštines...
S. STASAITIS
