Lietuvą visų pirma kamuoja tapatybės krizė, o visos kitos krizės daugiau ar mažiau yra šios negalios pasekmės.Valdžia nieko nedaro, o visuomenė, tiesą sakant, nieko ir neprašo daryti.
Ambicingi pertvarkos projektai įmanomi tik tada, kai, viena vertus, daugmaž sutariama, kur mums reikia nueiti, antra vertus, pasitikima savo jėgomis.
Niurzgėjimas ir dejavimas, atsiprašau - nėra veikla.
Lietuvos prekės ženklo konkursas sužlugo, nes ženklas laimėtojas pasirodė pernelyg panašus į Kanados miesto Londono simbolį. Šis, beje, turbūt nukopijuotas nuo vienos žydų organizacijos. Nelinksma ir nepatogi istorija, tačiau vargu, ar verta gailėtis, kad mūsų valstybės nereprezentuos ženklas, skelbiantis, kad Lietuva - tiesiog paprasta.
Mėginimų ženklelį kurti iš naujo neatsisakoma, tad gal verta iš naujo įsiūbuoti ir diskusiją? Juo labiau kad buvusio laimėtojo propaguojamas Lietuvos įvaizdis labai jau blankus, negudrus, pasmerktas, įcementuojantis jau minėtąją tapatybės krizę. Paskaitykime Lietuvos prekės ženklo - laimėtojo pristatymą, kuris "užmuša paprastumu":
Mūsų šalis paprasta. Paprasta kaip namai – jaukūs, tikri, ramūs. Kur gali pailsėti. Arba dirbti. Iš tikrųjų. Ir žalia. Su miškais ir pievomis kaimuose, parkais, paupiais ir pavieniais medžiais miestuose. Sauganti tradicijas ir gyvybinga. Paprasta. Žalia. Lietuva. Šalies idėją perteikia medžio simbolis. Medis – įprastas Lietuvos kraštovaizdžio elementas, paprastas, tačiau labai svarbus. Medis yra archaiškas, sakralus ir artimas; jis gyvybingas – atsparus ir tvirtas. Į jį galima atsiremti, jis teikia prieglobstį.
Nemanau, kad šiame beprotiškame pasaulyje galėtų ką nors sudominti ir pritrenkti mintis, jog yra valstybė, turinti medžių. Tekste, kuris gali būti vaikiško naivumo pavyzdys, "genialiai" pastebima, kad medis yra įprastas Lietuvos kraštovaizdžio elementas – bet pasakykite, kurioje iš daugiau nei 40 Europos valstybių medis būtų retenybė? Giriamasi netgi "pavieniais medžiais miestuose".
Tai, kas paprasta, yra neįdomu, ir taškas. Manau, kad visos apie 200 pasaulio valstybių bei teritorijų pristato save kaip kažkuo ypatingas, o išvirkščias originalumas negali suveikti – vis dėlto tai yra ir šalies reklama. Be to, paprasčiausiai nesutinku, kad per septyniolika metų mes taip jau visai nieko nenuveikėm, kad medžiai yra vienintelis dalykas, kuriuo galim didžiuotis.
Nejaugi iš tikrųjų esame tik apsnūdęs idiliškas neįžengiamų miškų ir šventų medžių kraštas, kokį XIX a. vaizdavo prancūzų rašytojas Prosperas Mérimée apsakyme "Lokys"? Trūksta, kad ir gyventų čia pusiau žmonės, pusiau žvėrys. Galime didžiuotis miškais, tačiau ar tai išlieka, turi išlikti mūsų vizitinė kortelė? Juk dauguma turistų vis dėlto atvyksta ir ateity atvyks visų pirma pasižiūrėti į pasaulio paveldo paminklų sąrašą įtraukto Vilniaus, taip pat Klaipėdos ir kitų miestų, susipažinti su mūsų kultūra. Nors ir ką apie save manytume, atvykę turistai čia atranda modernesnę valstybę, nei tikėjosi. Tai, kad turistai nenusivilia, rodo jų srautai - 20 proc. augimas per metus, ir įtariu, kad ne iš Rytų šalių, kaip būdavo anksčiau.
Dabar, ko gero, laimėjusi firma dėl panaikintų konkurso rezultatų valstybės institucijas paduos į teismą ir pareikalaus milijoninių kompensacijų, o paskelbus naują konkursą tas pačias institucijas į teismą paduos antrą vietą laimėjusi firma, reikalaudama, kad nugalėtoju būtų paskelbtas jos ženklas. Taigi naujas konkursas greičiausiai bus skelbiamas maždaug po dešimties metų, kai jau jam iš tikrųjų būsime subrendę.
