Klaipėdai ima skaudėti mobiliųjų antenų ragai. Kelios Klaipėdos bendruomenės sukilo prieš mobiliojo ryšio operatorius, iškilnojusius savo antenas jų artimiausioje aplinkoje, rašo „Lietuvos žinios“.
Rojaus kampelis. Klaipėdos priemiestis. Jei būtų guminis, čia gyventi susikeltų bent jau pusė Lietuvos. Egidijus ir Rasa Januškai su mažyte dukrele čia ketino gyventi. Raudonų plytų namelis, nuo kurio iki jūros pasistengęs gali nueiti pėstute. Tačiau dabar jie abejoja, nes: „Šių metų šv. Velykų antrą dieną vežėm vyro brolį rodyti, kokį gražų sklypą turim. Atvažiavom - ir jis dar iš tolo: „O kas ten?“ Mes irgi žiūrim - antenos. Atvažiuojam - mums šokas. Vandentiekio bokštas planuose buvo pažymėtas, o antenos ne“, -pasakoja Rasa apie vaizdą, kurį dabar mato iš savo būsimojo miegamojo lango. Ant vandens bokšto ji priskaičiavo 12 mobiliojo ryšio antenų.
Nors pati naudojasi tuo mobiliuoju ryšiu, ponia Rasa antenų kaimynystės baiminasi.
„Kaimynė pasakojo, kad jų mergaitė (tapo) vangi, tiesiog silpnumas nuolatinis, galvos skausmai. Pati moteris sako - tie patys simptomai. Ir kita cukriniu diabetu serganti moteris, kuri čia gyvena, sakė, kad pastačius paskutines antenas tiesiog fiziškai pajuto fizinį silpnumą, sako, maniau, kad numirsiu“, - Rasa perpasakoja jau gyvenančių šiame „rojuje“ žmonių įspūdžius.
Panašiai apie save kalba dar vienos bendruomenės, sukilusios prieš mobiliojo ryšio anteną, nariai.
Dailininkas Romanas Borisovas su antenų atsiradimu sieja savo ligą. „Aš visą gyvenimą nešioju akinius. Nuo pat pradžių mano regėjimas buvo toks pat: apie 3,5 dioptrijos. Ir staiga per kelis mėnesius regėjimas labai smarkiai ėmė gesti. 14 dioptrijų! Man nustatė kataraktą“, - skubiai operuotas Romanas išsaugojo regėjimą.
Dėl to, kas nutiko, jis įtaria ne senėjimą, bet spinduliavimą, sklindantį nuo antenos, užkeltos ant jo kaimyno stogo: „Aš literatūroje aptikau, kad vienas pagrindinių veiksnių gali būti spinduliavimas, nes jis ypač kenkia akims.“
Patys kalba tais mobiliaisiais, o nuo antenų ima mirti... Kvanktelėję kaimiečiai? Profesorius Jonas Grigas, fizikas, bene daugiausia visoje Europoje tyrinėjęs mobilųjį ryšį garantuojančių elektromagnetinių bangų poveikį gyviems organizmams, mano kitaip. Profesorius rodo paveiksliuką, kuriame pavaizduotos dvi ląstelės: „Taip atrodo ląstelė prieš veikimą ir taip paveikus elektromagnetine spinduliuote. Čia viduje ląstelės pradeda augti šitos baltyminės struktūros, tokie tarsi šuntai - ląstelė keičiasi“, - pasakoja J.Grigas.
„Nėra tokios biologinės funkcijos, kuri nesikeistų veikiant net silpnam elektromagnetiniam spinduliavimui, net ir trumpą laiką. Kinta net mūsų elgesys“, - tvirtina profesorius. Dar jis priduria, jog elektromagnetinei spinduliuotei „labai jautrus yra skrandis, jautrūs lytiniai organai, vyrų prostata, labai jaučia šitą moterų krūtys“. Su tokiu „švitinimu“ profesorius sieja ir kai kuriuos psichinius negalavimus.
Galimo poveikio fizika
Žmogus, žinoma, skamba išdidžiai, tačiau fizikui jis tėra 5-6 kibirų vandens - puikaus elektromagnetinių bangų laidininko - talpykla. Net kauluose - pusę visko sudaro vanduo, kraujyje jo 95 nuošimčiai, smegenyse, deja, 85 proc. vandens. Prof. Grigas aiškina: „Vanduo - pats geriausias tokios spinduliuotės gėrėjas, sugeria ląstelės lygiu. Sugertos bangos trikdo kiekvienos ląstelės darbą. Tokio dažnio bangos įsiskverbia keletą centimetrų į mūsų smegenis.“
Gal ir trikdo, tačiau tai, ką sako ponas Grigas, mūsų valdininkų neįtikina, nes tai nėra oficialus kenksmingumo patvirtinimas, o tik hipotezė.
Audrius Ščepanavičius, Sveikatos apsaugos ministerijos Visuomenės sveikatos departamento direktorius, ją ginčija: „Rūkymas, alkoholis, Europos Sąjungos tyrimais, yra kur kas kenksmingesnis, bet dar niekas negali pasakyti, kad tai yra blogis. Kol kas Europoje kalbama ne apie draudimus, bet tik apie rekomendacijas.“ Tačiau juk buvo pranešta, esą Briuselis sudarė ir slaptą paktą už genetiškai modifikuotų organizmų plėtrą. Ar gali juo po to pasitikėti?
Oficialaus patvirtinimo, kad elektromagnetinis spinduliavimas kenkia, neturi ir vieno Trakų rajono kaimelio, kuriame vieną dieną iškilo antenomis aplipęs bokštas, gyventojai. Jie temato sutapimą: kai šiame kieme buvo pastatyta antena, greta gyvenančio žmogaus bitės, rytą išskridusios, vakare neberado kelio atgal.
Janas Maciejevskis, Trakų rajono gyventojas, pasakoja: „Man iškart pražuvo 17 bičių avilių. Vos pavasarį pastatė - nuėjau atidaryti po žiemos - visi aviliai tuštutėliai. Tik apačioje šiek tiek gulėjo. Buvo 25 aviliai. 17 stovėjo čia, o kiti - apačioje buvo. Ir sūnaus pražuvo.“ Galima būtų šitą atvejį laikyti atsitiktinumu, tačiau prieš gerus metus JAV buvo paskelbta versija, esą bitės praranda orientaciją, kai yra veikiamos elektromagnetinės spinduliuotės, todėl neberanda kelio į savo spiečių. Tokio paaiškinimo Amerikoje prisireikė po to, kai be bičių liko didžiuliai JAV plotai. Europoje vyksta panašūs dalykai.
Tačiau visi tie sveikatos negalavimų, bičių ir žmonių elgsenos sutrikimo aiškinimai neigiamu elektromagnetinės spinduliuotės poveikiu - tik hipotezės. Specialių tyrimų apie antenų išspinduliuojamą „gėrį“ nefinansuoja nei verslas, nei valstybė. Profesorius J.Grigas dirba, tiria, rašo savo iniciatyva.
Jis samprotauja apie bičių ir žmonių reakciją į elektromagnetinę spinduliuotę: „Vidiniai organizmo impulsai - jie susimaišo su išoriniais impulsais, ir juos organizmas suvokia kaip savus. Nemoka atskirti vidinių informacinių impulsų nuo išorinių.“
Ekspertizė prieš ekspertizę
„Jūs, matyt, su profesoriumi Grigu bendraujate labiau. Jaučiasi... „ - ironiškai atremia žurnalistų perduodamus klaipėdiečių nuogąstavimus Rimantas Giedraitis, Klaipėdos visuomenės sveikatos centro vyriausiasis specialistas. „O jūs - kitokios nuomonės esate?“ - klausiame. „Priešingai, kai kada klysta ir profesoriai. Pasaulio sveikatos organizacija yra kitokios nuomonės nei profesorius Grigas“, - dėsto specialistas. „O jūs pats norėtumėte gyventi po antena?“ - klausiame. „Aš gyvenu šalia antenos. Ir kol profesorius Grigas neatvažiavo - buvo gerai“, - tęsia pašnekovas.
Atrodo, kad asmeninė valdininko nuomonė smarkiai veikia jo požiūrį į mūsų valstybėje nustatytą tvarką. Konkrečios antenos, apie kurias kalbėjo Rasa ir Romanas, neturi higienos paso. Telekomunikacijų bendrovės atstovas Andrius Baranauskas sako, kad dėl to kalti valdininkai. Visi valstybės reikalavimai dėl tų antenų įvykdyti ir net viršyti, tačiau R.Giedraitis higienos paso vis vien neduoda. Paso nebuvimas dar labiau didina gyventojų priešiškumą.
R.Giedraitis atkerta: „Jei reikės - duosim.“ - „Mes 4 kartus kreipėmės ir matome tų institucijų atsirašinėjimą“, - A.Baranauskas kaltina Klaipėdos visuomenės sveikatos valdininkus biurokratizmu.
Kas dėl spinduliavimo kenksmingumo, tai čia bėdos nesą. „Pavyzdžiui, Klaipėdoje, Verpėjų gatvėje, kur žmonėms kilo klausimas, kiek ten spinduliuoja, atlikome kelis pakartotinius matavimus ir matėme, kad spinduliuotė siekia maždaug vieną arba mažiau nei vieną procentą leistinos normos. Šimtą kartų mažiau“, - aiškina telekomunikacijų bendrovės atstovas.
Nijolė Hansen, gyvenanti tose apylinkėse, pasakoja kiek kitaip. „Mes patys Nacionalinei sveikatos priežiūros laboratorijai sumokėjom pinigus, gavom rezultatą. Ir tas rezultatas mūsų netenkina. Yra ne toks, kaip ponas Baranauskas visą laiką mini: 0,2 - 0,3 , 0,01 (milivatų į kv. cm). Daugiau negu 7, daugiau negu 8. Čia yra labai blogi dalykai. Vienas jau yra blogai - profesorius Grigas yra minėjęs“, - pasakoja moteris.
Profesorius J.Grigas patvirtina, ką sakęs: „Šita spinduliuotė, jeigu jos galia viršija 10 milivatų į kv. cm, netgi yra kelių milivatų - mes pajuntame šilumą. Jinai sugeriama, jinai virsta šilumine energija. Taigi, kyla kūno temperatūra. Užtenka dešimčių milivatų, kad kai kurių gyvūnų - šunų, kačių, pelių ir t. t. temperatūra pakiltų kelis laipsnius, ir jie žūva per keletą minučių.“
„Aš mačiau savo akimis. Tyrėja užrašė 1,7. Aš sakau - ponia, sakau, taigi buvo 5. Ji man: „Mes vis vien rašom vidurkį.“ Palaukit, sakau, bet jus turite grafas, kur rašot didžiausią ir kur rašot mažiausią - paskui rašot vidurkį“, - pasakoja R.Borisovas. Jis teigia, kad toji tyrėja atkakliai nenorėjo į tyrimo protokolą įrašyti tikrųjų skaičių.
J.Grigas šiurkštokai pajuokauja apie ginčus dėl spinduliuotės galios: „Buvo laikas, kai rusų kareiviai, neturėdami galios matuoklių, gaudydavo katę ar šunį, ant karties iškeldavo ir pagal tai, per kiek laiko nustimpa, sužinodavo spinduliuojamą galią.“
Kare kaip kare
Antena, dėl kurios ginčijasi ši bendruomenė, neįspėjus kaimynų, buvo iškelta ant vieno kuklaus dviaukščio namo. Kadangi aplink - tik tokie namai, antena dabar žvelgia į daugybės aplinkinių gyventojų namų langus.
„Ar jūs norėtumėte, kad ant jūsų namo būtų antena?“ - klausiame prof. J.Grigo. „Iš esmės aš tikriausiai neprieštaraučiau. Kadangi žinau, jog antena nuo mano namo spinduliuotų tolyn. Prieštaraučiau, jeigu ji būtų ant kaimyno stogo. Labai rūpinčiausi tuo“, - aiškina profesorius savo požiūrį.
Tasai kaimynas, kuris suteikė savo namo stogą antenai, dabar gyvena it kiškelis plėšrūnų narve. R.Borisovas pasakoja: „Buvom pasikvietę jį pas save. Jis galų gale pats prisipažino, kad gailisi sutikęs anteną pastatyt, nes tos antenos buvimas sukiršino jį su visais kaimynais. Jis negali ramiai eiti į parduotuvę, nes visi prikaišioja. Rajone daug pagyvenusių žmonių, kurie jį kaltina dėl visų savo turimų ligų...“
J.Daugmaudienė pastebi ir dar vieną tos antenos „šalutinį poveikį“. „Buvo kilusi mintis pabėgt iš šito rajono, bet kas pirks mano namą su vaizdu į anteną?“ - guodžiasi moteris.
R.Januškienė pasakoja, jog netgi jų pačių savivalda jiems rodo duris: „Dar iš pradžių savivaldybė mums teikė daugiau dokumentų, o vėliau gavom raštą, kad tai yra konfidencialu. Mes kaip ir pašaliečiais daromės.“
Bendruomenė jaučiasi įvaryta į kampą, todėl rengiasi žūtbūtinei kovai. N.Hansen žada valstybei ir telekomunikacijų verslui neramius laikus: „Mūsų bendruomenėje yra per 200 žmonių, ir jeigu taip niekas su mumis nesiskaito ir neatsižvelgia į mus, mes vis tiek piketais atkreipsime dėmesį, stovėsim prie prokuratūros, stovėsim prie Švedijos konsulato, važiuosim į Vilnių. Mums neleidžia gyventi, tai ir mes neleisim. Čia negali būti tokios neteisybės ir nesiskaitymo.“
Rūta Grinevičiūtė
