„Gyvenu kaip paukštis. Šokinėdama nuo šakos ant šakos. Bedarbė. Benamė. Registruota prie seniūnijos. Nereikalinga. Gal mano vieta kapuose arba prie konteinerio?“
Taip apie sudėtingą savo būtį kalba meniškos prigimties tytuvėniškė Birutė Volskytė. Kartais aplinkiniai jos nesupranta, nes yra kitokia. Nemoka įkibti į žemiškuosius turtus. Skendi skurde, bet eina iškelta galva.
Nuoga patirtis
Senas, apleistas namas. Daugelį metų čia niekas negyveno. Paskutinysis gyventojas čia buvo nužudytas. Vien mirties liudijimai... Ir knygos... Anksčiau čia glausdavosi narkomanai. Į vidų patekdavo išdaužę langą.
Šalta virtuvė. Atsilaupę sienų dažai. Jau antra diena pasibaigusios dujos. Pakeisti balioną nėra pinigų. Pašalpa vėluoja. Moteris eis į seniūniją. Socialinė darbuotoja žadėjo paskolinti.
Birutė čia atsidūrė, kai šeimininkai pardavė namą, kuriame nuomojosi kambarį. Būtų ėjusi į dar baisesnį būstą. Bet ten nebuvo net elektros.
Jaukiai susitvarkė porą kambarių. Laikinai čia apsistojo su trylikamete dukra, nes neturėjo kur eiti. Abi pajautė bent laikiną stabilumą. Dukra mokykloje pradėjo gauti dešimtukus.
„Turėsiu nuogą patirtį. Žinosiu, kas yra malkų vertė. Kokia brangi žmogui šiluma, kai jos trūksta. Kokios vertingos kruopos, kai neturi ką valgyti, – kalba jauna moteris taupiai dėdama malkas į krosnį. – Priimu tai kaip teigiamybę. Gal tai pamatas šuoliui?“
„Nemoku imti iš gyvenimo...“
Birutė kasdien seka darbo skelbimus. Dirbtų bet kur. Sėdėtų „Maximos“ kasoje. Kad tik nereikėtų gyventi iš pašalpos, kuri dabar siekia per penkis šimtus litų. Iš tokios sumos turi išsiversti su dukra.
Siuntė gyvenimo aprašymus į prekybos centrus ir į pieninę. Darbdaviai sako: „Vaikeli, tu studijuoji istoriją. Tapai. Čia avėsi guminiais batais. Ar tau toks darbas?“ Ir nepriima.
Kartais jaunai moteriai tenka padirbėti viešųjų darbų. Dirbo bažnyčioje, regioniniame parke, Tytuvėnų piligrimų centre. „Dariau viską. Rašydavau. Valydavau. Tapydavau,“ – mena. Bažnyčiai nutapė palaimintojo Jurgio Matulaičio paveikslą. Regioninį parką papuošė Tytuvėnų bažnyčios, dvaro paveikslais, S.Romerienės portretu.
Tytuvėnų stačiatikių cerkvei nutapė Kristaus ikoną. Ant pastato fasado restauravo Dievo motinos freską.
Tačiau iš tų darbų jauna menininkė nepraturtėjo. Džiaugėsi gaudama bent minimalų atlyginimą, drobės ir dažų tapymui.
„Nemoku imti iš gyvenimo. Nemoku užsidirbti, – atsidūsta Birutė. – Mano statusas - kaip paukščio. Gyvenu šokinėdama nuo šakos ant šakos. Be savo vietos. Mintu iš kitų paberto trupinio. Baigiau ekologinio ūkininkavimo kursus. Bet neturiu žemės. Ar auginsiu bulves ant debesies?“
M. Valančiaus laiškai paskatino studijuoti
Dirbdama viešuosius darbus bažnyčioje Birutė rado kunigams rašytus vyskupo Motiejaus Valančiaus laiškus. Pasidarė labai įdomu. Norėjosi dar ir dar gilintis.
Į Tytuvėnus atvykusiems turistams Birutė vesdavo ekskursijas. Žmonės labai džiaugdavosi giliu, įdomiu jos pasakojimu.
Dar prieš keletą dienų gavo vienos Tytuvėnus lankiusios turistės padėką už įdomią ekskursiją. Nors nuo to laiko, kai vedė ekskursijas, praėjo keleri metai.
Kilo mintis studijuoti istoriją. Įstojo į Šiaulių universitetą.
Moteris padarė neįmanoma. Neturėdama nuolatinio darbo kasmet sukrapštydavo porą tūkstančių litų mokesčiui už mokslą, kelionėms į universitetą ir knygoms. Nuolat slegiama buitinių rūpesčių atrasdavo jėgų mokytis.
Baigė keturis kursus. Pernai jau nebepajėgė tęsti mokslų. Nebepatempė tos naštos. Atsidūrė reanimacijoje.
Galbūt kada nors, kai finansiškai atsities, pavyks baigti studijas.
Energijos užtaisas
Šalia šventųjų paveikslų Birutė pasidėjusi savo tėvelių nuotraukas.
Mama dar gyva. Ją pasapnavusi Birutė skuba į Pagryžuvį. Jeigu tik turi kokį litą bilietui.
Tėvelis žuvo prieš daugelį metų. Dvidešimtmetei tai buvo didžiulė netektis. Mergaitės siela buvo artimesnė tėvui. Jis dirbo ūkio bitininku ir sodininku.
Į Lietuvą sugrįžę tremtiniai gyveno skurdžiai. Mama nedirbo. Tėvas gaudavo labai kuklų atlyginimą. Kai žuvo, neliko nė tokios paramos.
„Amžinas skurdas man davė savotišką energijos užtaisą, – pasakoja Birutė. – Stengiausi labai gerai mokytis, gražiai piešiau. Norėjau daugiau pasiekti. Tikėjausi nusikratyti to skurdo prakeiksmo.“
Tačiau skurdas ir depresija niekur nepasitraukė. Neseniai nusižudė Birutės brolis, gyvenęs mamos namuose. Jis taip pat norėjo siekti kitokio gyvenimo. Svajojo studijuoti kunigų seminarijoje. Neišvėręs kaimo rutinos ir izoliacijos susirgo depresija.
Birutės gyvenimas taip pat nesusiklostė taip kaip norėjo. Puikiai baigusi vidurinę mokyklą bandė stoti į Dailės institutą. Nepavyko. Nusivylusi sugrįžo namo. Įsidarbino siuvėja Mažūnų trikotažo fabrike. Paskui buvo iškomandiruota į Kauną. Ten gyveno ir dirbo dešimt metų.
Monotoniškas fabriko siuvėjos darbas alino. Jauna moteris atgaivą sielai rasdavo Nijolės Narmontaitės teatro studijoje. Čia mokėsi aktorystės meno ir vaidino.
„Ten pajaučiau sparnus, – mena. – Bet iš teatro negalėjau išgyventi. Juolab, kad gimė dukrelė. Pamačiau, kad jos tėvas nepajėgus pasirūpinti. Grįžau namo. Mama neapsidžiaugė. Bet neišvarė.“
Augindama dukrelę jauna mama pradėjo tapyti. Rašė eilėraščius. Įstojo į kelis kūrybinius klubus. Tik žemiškieji turtai prie jos nelipo.
Emigruotų tiktai į Rytus
Kibosi į visokius darbus. Buvo išvažiavusi į Vokietiją slaugyti senutės. „Nesunku buvo. Tik negalėjau pakelti vienatvės visas 24 valandas per parą. Ilgėjausi mamai paliktos dukrelės. Ji irgi negalėjo be manęs.“
Daugiau į Vakarus niekuomet nevažiuotų. Jei emigruotų, tai tik į Rytus. Vakaruose nepatiko vartotojiškas požiūris į gyvenimą. Rytuose žmonės daugiau dėmesio skiria grožiui.
Neseniai Birutė priėmė stačiatikių tikėjimą: „Buvo labai sunku. Atrodė, jog prieš mane užsivėrė visų žmonių širdys. Staiga atsivėrė cerkvės durys. Ten – pamaldos, kurios vyksta tik porą kartų per metus. Stovėdami meldėmės keturias valandas. Man patiko tų pamaldų gilumas, ištvermė. Įgavau dvasinės stiprybės. Išdidumo. Gal tai ir padėjo atlaikyti didžiulius likimo smūgius. Suteikė tarsi skydą. Neturėjau duonos. Valgiau sraiges ir žoles. Bet ėjau iškėlusi galvą ir šypsodamasi.“
Toks Birutės žingsnis dar labiau supykdė aplinkinius. Kai kas atvirai užsipuolė.
Tapo nedrąsu prašyti darbo ar paramos katalikų bažnyčioje. Tačiau paremia prie bažnyčios veikiantys katalikiški būreliai. Globoja Tytuvėnuose gyvenanti vienuolė benediktinė Rozalija Rimkutė, parėmė Mirga Dzimidienė, Justina Viržintienė.
Eilėraštis apie tolimą žvaigždę
Birutė rodo savo eskizus, paveikslų apmatus ant drobės. Norėtų tapyti. Bet prislėgta materialinių nepriteklių nepagauna įkvėpimo. Nusitapė tik Kazanės Dievo motinos ikoną. Sakoma, jog ji sutramdo žmonių pyktį ir priešiškumą. Pasimeldžia prieš ikoną ir sulaukia daugiau palankumo.
Ir paskutinį savo eilėraštį parašė praėjusį rudenį. Apie tolimą, šaltą jos įsižiūrėtą žvaigždę. Nepavejamą kaip laimė.
Kūrėja turi daug išjaustų, iš pačios širdies gelmės iškilusių eilėraščių. Bet neišleis knygos, nes neturi pinigų.
Ištraukia didžiulį maišą su kryžiais. Kryželius padovanojo vienas tautodailininkas. Birutė juos turėtų nulakuoti ir padovanoti kitiems.
„Kažkaip keistai pastaruoju metu į mano gyvenimą ateina kryžiai. Ir kiti žmonės man atneša senų, nereikalingų. Gal tie kryžiai mane užgulė, kad pastaruoju metu taip nesiseka? O gal aš tiesiog nemoku gyventi be kančios? Gal jos šaukiasi meniška mano prigimtis? O gal viskas, kas dabar kyla iš nematomų gelmių, kur nors mane nuves?“
