Pastaruoju metu visi sujudę dėl Britanijos ministro pirmininko užmojo atimti pašalpas iš nedirbančių imigrantų. Šiuo klausimu į mane pastarosiomis dienomis daug kartų kreipėsi ne tik Lietuvos žiniasklaida, bet ir BBC radijas. Juos domina vienas dalykas – kaip Anglijos lietuviai reaguoja į šią žinią.
Žinot, ką aš atsakau? Iš džiaugsmo gal ir nešokinėja, bet tikrai nerauda.
Ši mano nuomonė yra grįsta ne kokiais nors tyrinėjimais ar apklausomis, bet pokalbiais su žmonėmis, kuriuos pažįstu, su kuriais bendrauju bei aptariu ir Anglijos ir Lietuvos politinius ar socialinius klausimus. Ir nė karto nė iš vieno negirdėjau – kas dabar bus, nebegausim pašalpų, reiks dumti atgal į Lietuvą. Visi mano minėti pažįstami ir draugai turi darbus, kai kurie uždirba pakankamai, kai kurie – ne, ir gauna vienokias ar kitokias pašalpas – pavyzdžiui, vaiko, būsto nuomos pašalpas ar pensijos priedą, tačiau nei vienas nesijaudina. Dėl dviejų priežasčių - pirma, pašalpos dirbantiems, bet mažai uždirbantiems nebus atimamos ir antra, beveik visi jie Anglijoje yra pragyvenę 4 ir daugiau metų ir jau yra atsidūrę anapus pavojingos ribos.
Problemos kils tiems, kurie Anglijoje nėra išdirbę ketverių metų, o jau nori gyventi išlaikomi iš mokesčių mokėtojų kišenės. Arba tiems, kurie ką tik atvažiavo planuodami gauti pašalpas ir staiga sužinojo, kad jų srautas išseko. Teks ieškoti darbo arba grįžti namo.
Bet didžiausias nuostolis ne pavieniams žmonėms, kurie prasimanys, kaip išgyventi; didžiausios nuostolis visokioms firmoms ir kompanijoms, suteikiančioms mokamą pagalbą gaunant pašalpas. Kiekvieną kartą atsivertusi kokį nors lietuvišką tinklalapį ir jame radusi skelbimą “Pašalpos Anglijoje” su nuostaba pagalvodavau – nejaugi tiek daug lietuvaičių bando išsirūpinti pašalpas, kad apsimoka dėti brangiai kainuojančią reklamą net į didžiausius Lietuvoje veikiančius internetinius portalus?
Matyt, apsimokėjo. Dabar tokioms firmoms, gyvenančioms iš veiklos parūpinant pašalpas, tikrai bus riesta – naujokų pašalpų gavėjų smarkiai sumažės, o žmogus, 4 metus padirbėjęs Anglijoje, per tiek laiko pats pradės susigaudyti, kur prireikus pašalpos kreiptis ir kokius dokumentus pristatyti.
Todėl sakau – labai gerai, kad pašalpos nebus dalijamos taip lengvai. Gerai todėl, kad iš pašalpų gyvenantis žmogus neturėdamas ką veikti vis viena kuo nors užsiima – šešėline prekyba, girtuokliavimu ar narkotiku vartojimu arba intrigomis. Tokie sveiki, energijos kupini, bet nedirbantys asmenys iš dyko buvimo tampa destruktyvūs ir destabilizuoja bendruomenę. Be to, didžiuodamiesi, kad gerai gyvena nieko neveikdami, demoralizuoja kitus, skatindami ir juos rinktis asmenybę žlugdantį nieko neveikimo ir nepasitenkinimo savimi kelią.
Net paprasčiausias “juodu” vadinamas darbas, kurio man atvykus į Angliją irgi teko imtis, yra daug sveikiau sielai ir kūnui, negu dienų dienas kėksoti žiūrint bukinančias televizijos programas ir ryjant čipsus. Net toks darbas suteikia tikro pasitikėjimo savimi ir dvasinio tvirtumo, ir yra daug prasmingesnis, negu “oriai” gyvenančio pašalpinio arogancija.
Sutinku, kad tos priemonės gana drastiškos ir nebūtinai visiems teisingos. O kas tada, jeigu atvykai, padirbai porą metų ir dėl sveikatos ar kitų priežasčių netekai darbo? Kas tokį žmogų apgins? Tačiau, kita vertus, niekada nėra taip, kad niekas nenukentėtų. Bus žmonių, kurie nors nieko blogo nepadarė gali tapti situacijos aukomis. Bet kartais tenka gyvenimą priimti tokį, koks jis iš tikrųjų yra – ne rožėmis klotą.
Zita Čepaitė
