Ne, Andriuša neturi jokių sutrikimų, jis sveikas ir smalsus vaikas kaip ir kiti jo bendraamžiai, tik mažai kas rūpinosi, kad Andriuša ne tik išmoktų skaityti ir rašyti, bet apskritai daugiau bendrautų su darželio auklėtoju, o vėliau – ir su mokytojais. Paklausite, kodėl? Atsakymas: taigi pinigų tam nėra.
Tokį anekdoto veikėją kaip Andriuša galima nesunkiai sutikti Vilniaus gatvėse, tik tokie vaikai nesukelia juoko. Juos matyti graudu ir skaudu.
Pamenu vieną berniuką, kuris pasitiesęs kartoną nuo batų dėžės klūpojo prie Žalgirio gatvėje esančio prekybos centro. Tuo metu išėjau iš parduotuvės, krepšyje turėjau sulčių ir vaisių. Priėjau prie jo ir pasiūliau juos pasiimti. Jis pakratė galvą ir toliau tylėjo.
Tada jam prisistačiau, maniau, galbūt taip kalbėti bus drąsiau. Klausiau, koks jo vardas, kodėl jis čia. Vaikas toliau tylėjo. Klausiau, ar alkanas, ar galiu jam kuo padėti. Priešais buvo pasidėjęs popierinį puodelį pinigams rinkti. Klausiau, kam jam reikia pinigų, kur tėvai. Klausiau dar daug ko, tačiau jis atkakliai tylėjo.
Berniukas visą laiką buvo nuleidęs akis. Pamenu, kad nė sykio į mane nepažvelgė. Taip mes ten ir tūnojom. Vienas pasislėpęs tyloje, kitas įnirtingai bandantis tą nejaukią tylą nutraukti. Veikiausiai jis buvo labiau užsispyręs nei aš, nes ta tyla taip ir liko.
Nuėjusi į šalį skambinau bendruoju pagalbos numeriu, klausiau, ką man daryti. Sakė, atsiųs policiją, jie žinos, kaip elgtis.
„O kuo čia dėtas švietimas?“ – klausite. „To vaiko tėvai tikriausiai labai vargingai gyvena, jei siunčia sūnų elgetauti, o mokytojai juk neprivers tėvų pasikeisti“, – sakysite.
Taip, tačiau kiek tokių vargšų vaikų lanko mokyklas, kur jiems nepaprastai reiktų, kad mokytojai galėtų skirti daugiau dėmesio, labiau sudomintų dėstomu dalyku, papasakotų apie kitokį pasaulį, nei kad jie kasdien mato namie. Kiek tokių vaikų taip ir lieka andriušomis, kurie nesugeba be klaidų parašyti sakinio, o užaugę valkatauja, elgetauja arba trinasi šalia kioskų, parduodančių spirituotus gėrimus, kartu su kitais tokio paties likimo alkoholikais. Ir tai nėra vien tik tų andriušų problema, nes jų išlaikymas ir pašalpų mokėjimas tenka mums visiems – mokesčių mokėtojams.
Be abejo, mokytojas, eidamas dirbti į mokyklą, kuo puikiausiai žino, kur eina ir kiek ten mokama. Vieni dirba geriau ir iš vadinamojo pašaukimo, kiti – atsainiau, darydami tai, ką privalo daryti. Aišku, būtų gerai, kad visi pedagogai būtų tokie, kuriems mokytojo specialybė – didžiausias noras ir džiaugsmas, tačiau kiek ilgai gali būti laimingas dirbdamas kad ir svajonių darbą, kai pilvas gurgia ir tenka nuolat skaičiuoti, ar užteks ne tik būtiniausiems dalykams, bet ir kokiai knygai nusipirkti.
Kaip gali įkvėpti ir paskatinti siekti gyventi geriau tuos vargšus vaikus, jei pats gyveni nuo algos iki algos ir daugiau suki galvą, kaip išgyventi, o ne kaip geriau, įdomiau vesti pamokas?
Premjeras mokytojams išėjus streikuoti pareiškė, kad „mokytojai yra inteligentai ir tikrai neturėtų pasiduoti tokiems dalykams“. Suprask, juk inteligentams reikalauti pinigų net kažkaip nepadoru, o premjero žadami pokyčiai ilgalaikėje perspektyvoje turėtų mokytojams įkvėpti viltį, kad štai ir jie kada nors gyvens geriau. Nors jau dabar, o ne ilgalaikėje perspektyvoje, iš mokyklų išeina vis daugiau andriušų.
