Trečiadienio vakarą socialiniuose tinkluose rašytojas ir maisto apžvalgininkas Andrius Užkalnis paskelbė kandų ir ironizuojantį tekstą apie kai kurias moteris šventiniu laikotarpiu.
Tiesa, ir anksčiau jis taip pat aštriai pasisakė, jog elgesys prekybos centruose šiuo laikotarpiu labiau primena zoologijos sodą, o ne šventinį pasiruošimą.
„Švenčių monstrės, arba moterys, kurias likimas baudžia už gerus darbus“
Maisto apžavlgininko teigimu, prieš šventes blogiausia mieste toli gražu ne kamsčiai mieste.
„Labiausiai Kalėdų nuotaiką griauna tas liūdnas tipas moterų, išsitaršiusių, nuožmiomis akimis iš nuovargio, kvadratinėm burnom, pilkais veidais: jas nudrožė gyvenimas, o šventės jas pribaigia. Telefonas prie ausies prispaustas petim ir skauda kaklo raumenis, vairuoja blogai ir isteriškai, nieko nespėja, mašiną statosi dar blogiau, joms viskas krenta iš rankų ir čia pat dūžta, telefonas įskyla, raktai krenta į kanalizacijos groteles, namų parkingo distanciniame pultelyje KAIP TYČIA sėda baterijos ir kortelę užblokuoja tris kartus suvedus neteisingą piną“, – apibūdino A. Užkalnis.
Esą net Dievas, jas pamatęs, daro facepalm ir sako: „Tu tokia auka, kad man tavęs negaila, davai aš tau dar ant zapadlo nuleisiu padangą ir padarysiu, kad raktas nulūžtų spynoje tavo buto duryse, o vaikas kad rėktų nesustodamas“.
„Ir grįžusios į namus, iškišusios liežuvį ir griuvusios ant sofos, jos sužino, kad jas palieka vyras – jei pasižiūrėtų iš šalies, nesistebėtų, kodėl. Stebėtųsi, kodėl jis taip ilgai kentėjo“, – rašė A. Užkalnis.
Negaili aštrių žodžių: „Jus paliks tada, kai jūs iš pasutiniųjų aukositės“
Rašytojas ironizavo, jog būtent per šventes išryškėja priežastys, kodėl tokias moteris neva reikia vyrams palikti.
„Jus, ragana juodais paakiais, paliks tada, kai jūs iš paskutiniųjų aukositės trasoje, darydama tai, ko niekam nereikia. Kaip tas žmogus, kuris girdė katę benzinų ir jį nukrito ir jis nusprendė kad benzinas baigėsi, dėl savo durnumo jūs negalėjote suprasti, kad iš jūsų nereikia daugiau gaminimo, iš jūsų tikėjosi ramybės namuose, o gavo pragarą - bet jūs gaminote dar daugiau.
Nesupratote, kad niekam nereikia daugiau jūsų aiškinimo, ir nuo jūsų slėpėsi kad negirdėtų - bet jūs ėjot paskui ir aiškinote dar daugiau (“su geriausiais norais”). Vyras, kuris parvažiuoja namo ir sėdi mašinoje prieš eidamas vidun, kad pratęstų biškį savo ramybę, yra 100% ženklas, kad namuose negerai ir kad ta pora amžinai nebus“, – socialiniuose tinkluose rašydamas pastebėjo jis.
Esą šios moterys vergauja sava valia virtuvėje, o vėliau neva skundžiasi, kiek laiko maisto ruoša užtruko.
„Kaip mums visiems smagu tai girdėti, kaip mes džiaugiamės, matydami vietoj mamos, žmonos ir sesers kriokiantį iš nuovargio drakoną purvinu žiurstu), ir virtuvėje praranda žmogišką pavidalą. Bet prieš tai jos užsideda nuovargio ir išsekimo gruntą, pirkdamos brangias ir nereikalingas dovanas žmonėms, kuriems visko to nereikia. Nes jos mano, kad „svarbiausia rūpestis“ – nors svarbiausia, iš tiesų, yra meilė, o ne taip, kad jūs kankinotės ir dar visus ėdėte. Jeigu nežinote, ką padovanoti žmogui, jūs jo pakankamai nemylite, ir jis turbūt nemyli jūsų.
Ir jūsų kančios niekam nereikia. Jūsų nuovargio niekas nevertina. Jūsų išsekimas ir bloga nuotaika nėra niekam jokia dovana: visus tai tik erzina, nes jūsų tapsmas ragana ir žiežula nėra nei gražus, nei taurus, nei kam nors reikalingas. Nuo to, kad jūs žudėtės eilėse prie Akropolio, kad jums nulūžo kulnas, nulūžo nagas ir nubėgo tušas, niekam nėra smagiau, ir jūs nepasidarėte geresniu žmogumi. Kaip ir nuo per daug išleistų pinigų“, – pabrėžė maisto apžvalgininkas.
Tekstas apie žmogaus pavidalą prarandančias beprotes
Po visų pastebėjimų „Facebook“ įraše pasidalino tekstu apie virtuvėje žmogaus pavidalą prarandančias beprotes.
(2016-2024 Adventas)
Kaip lietuvės moterys moka sukurti pragarą namie, arba kviečiu prie stalo (jūsų šventės niekam nereikia)
Gaminantis vyras yra reta problema. Dažniau būna kita bėda: šeimininkė, kuri žino, kad bet kokiam svečių atėjimui reikia priruošti dešimt patiekalų, ir tada užtaiso peklą sau pačiai, o paskui ir kitiems. Štai kaip tai atrodo.
Mama arba teta visada turi pagaminti visko lygiai penkis kartus daugiau, negu reikia, ir kadangi patiekalų daug, tai gaminimas gali užtrukti parą prieš svečių vizitą, ir vis tiek nieko nespėja.
Likus dviems valandoms iki svečių, prisimena, kad turi persirengti ir nusiprausti, ir valandos susitvarkymas sukišamas į dvidešimt minučių, kai viskas krenta iš rankų (ir jums kristų po 26 valandų virtuvėje), ir lemiamu momentu ant vonios grindų liuobiasi stiklinis kremo indelis, aptaško baltais kamšotais Lewinski suknią ir pažyra šukių ir drėkinamojo kremo mišiniu. Tada reikia per dvi minutes išsiprosinti kitą drabužį, nusideginant pirštą, ir lakstoma po namus su neėdusios girtos PMS raganos išraiška, garsiai maldaujant ir stenant, kad nors tie svečiai vėluotų šiandien.
Namiškiai būna issislapstę po kampus ir stengiasi po ranka nepakliūti, nes gerai nesibaigs šiandien niekam. Jie žino, ne pirmas kartas.
Svečiai, kaip tyčia, nevėluoja ir ateina su gėlėmis, kurioms reikia kaskart nerasti vazos, ir dar su penkiais pageidavimais, tas nori vandens atsigerti, tas į tūliką, o Romutei gal gali rasti siūlą ir adatą, nes mašinoje suknelė prairo. Išvargusios ir piktos šeimininkės nuotaika pasiekia minusinius skaičius ir artėja prie kosminio ledo temperatūros. Pro dantis yra košiamos į orą frazės “aš čia kaip tarnaitė”, “niekas absoliučiai nepadeda”, “kažkodėl viską turiu viena daryti, prisiekiu, paskutinis kartas”.
Tuo metu šeimininkės virtuvėje yra viskas užversta neplautais puodais, lėkštėm, bliūdais ir įrankiais, kažkas pridegė, daug kas išbėgo, ir ji nieko nebespėja. Virtuvėn užeina Romutė ir klausia, gal ką padėt (“ką tu man padėsi, aš pati nieko nebesuprantu čia”, atsako gaspadinė). Paskui Romutė, kaip jai dažnai pasisukusi subine užkabina slovikutį su raugintais agurkais, ir jis liuobiasi ant grindų ir susikula. Šeimininkei jau eina garas pro ausis, Romute nerangiai juokauja “tai matai, norėjau padėt ir padėjau” ir sako, kad viską sutvarkys, bet Romutė neranda nei šiūpelio, nei škurlio, nei popierinio rankšluosčio, ir viską tenka tvarkyti pačiai šeimininkei, kuri šnypšdama ropoja po grindis, o Romutė dar tuo metu jos klausia, ar neužbauduos pastatytos mašinos, nes pastatė po ženklu. Tuo metu išbėga ant dujinės dar vienas padažas ir perverda kiaušiniai.
Kai baigiasi šitas pragaro spektaklis, šeimininkė drakono akimis ir šūdo kandusios stiervos išraiška ateina pas svečius, kurie nuobodžiauja svetainėje, kur Bronius su Zenonu jau po penktą čierką daro ir kalbasi apie mašinas ir dujų įrangą. “Tai ko jūs nesėdat prie stalo, ar dabar specialaus pakvietimo reikia”, sušnypščia ji, ir kvietimas nuskamba kaip grąsinimas. Svečiai susėda, ir šeimininkė pradeda, vos tvardydamasi iš nuovargio ir erzulio, lakstyti tarp svetainės ir virtuvės, nešiodama savo visus paruoštus kūrinius, kurių tiek niekas nenori ir tiek niekada nesuvalgo. “Dėkitės dar, ko nesidedat, ar aš sau gaminau”, švokščia šeimininkė ir nešioja bliūdus ir blėkas toliau. Iš virtuvės pasigirsta nukritusios skardos garsas: ten išsitaško padlivka iš po paukštienos ant grindų ir spintelių, nes nusiliuobė blėka. Iš svetainės matosi, kaip virtuvėje šeimininkė ropoja rakom ir paskubom viską šluosto. Susipjausto ranką į nesurinktą šukę nuo kremo.
Trūkčiojančiu balsu visus apstaugusi, kad ji dvi dienas gamino, o dabar jūs nevalgote, “aš paskutinį kartą gaminu, man gana”, šeimininkė varo žiūrėti orkaitėje kugelio, nes dar bus kugelis.
Svečiai jaučiasi nepatogiai ir nesmagiai, išskyrus Zenoną su Bronium, kurie laka šnapsą ir nekreipia dėmesio. Romutė siūlo šeimininkei pailsėt, prisėst ir bent jau pasikalbėt, ką ši priima, kaip asmeninį įžeidimą: “ar valgiai patys atsineš save, jeigu aš sėdėsiu?”. Visi pasijunta dar nepatogiau.
Kai šeimininkė pagaliau prisėda, pajuodusiais paakiais ir pleistru suklijuotom rankom, ji panaši į piktą šmėklą iš filmo. “Tai ko jūs nieko nepasakojat, neįdomu jums su manim, aš čia turbūt tik virtuvės vergė skaitausi”, sako visiems, nors niekas jos į virtuvę nevarė ir neliepė jai tų dešimties patiekalų ruošti. Paskui, kai svečiai išeina, raugėdami kugeliu ir naminiais pyragais (“nu Jolanta tai tikrai nusivarius šiandien buvo, bet tai kiek maisto”), dar viena pykčio dozė tenka namiškiams, kurie nemoka tvarkytis, kaip žmonės. “Paskutinis kartas, galėsit kitą kartą patys gaminti, o aš sėdėsiu ir žiūrėsiu”.
Iš maisto daromas džiaugsmas ir visada gaunasi pragaras. Per Kūčias būna dar blogiau - dvigubai blogiau, ir Kristaus gimimo diena ir gražiausia šeimos šventė primena didžiausių priešų susirinkimą, nes šeimininkė turi viską nukrauti maistu taip, “kad nebūtų gėda prieš žmones”, ir yra mirtinai pavargusi.
Ar negalima svečiams duoti vieno patiekalo? Tiesiog vieno. To, ką jie mėgsta labiausiai.
Ar negalima pagaminti šaltibarščių bliūdo ir ties tuo sustoti? Jūs tikrai manot, kad svečiai ateina prisiėsti? Jie taip negalvoja.
Jūs jeigu paklaustumėte svečių, tai sužinotumėt, kad jie labiausiai nori pabendrauti ir pasikalbėti. Bet jūs niekada jų neklausiate, nes jums, lietuvių šeimininkės, nėra svarbu, ko nori svečiai, jums svarbiausia yra tai, ko norite jūs. Jūs elgiatės pagal savo traumuotą svetingumo supratimą, ir jei jūsų obsesija su maistu niekam nepatinka ir gadina nuotaiką, tai ne jūsų problema: tegu jie visi mokosi jus vertinti ir jaučiasi pagaliau dėkingi, sakote jūs.
Kas blogai su svečių pavaišinimu pirktiniu pyragu iš Maximos ir kava ar arbata? Jus mažiau mylės, jei nebūsite valgio vardan įvariusi save į priešmirtinį stovį?
Pasivaikščiokit po kapines kada nors ir pažiūrėkit į paminklus. Dar niekam antkapio granite neiškalė padėkos už tai, kad “ši šeimininkė mirė gamindama maistą, kurio niekas neprašė”.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
