Kiekvieno žmogaus gyvenime, ko gero, būna periodas, kai iki Tibeto jam atrodo arčiau nei iki Gedimino pilies... Buvo laikas, kai ir Andrius Mamontovas tik “tolimų žvaigždžių dulkes" teragaudavo, o savo sielai Tėvynės net Soliario planetoje ieškojo...
Šiandien Andrius dainuoja: “Geltona, žalia, raudona", rūpinasi Baltijos kelio paminklo statyba, iš televizorių ekranų kviečia muzikantus dainas apie Lietuvą rašyti... tai asmenybės branda? O gal apie mūsų visuomenės
dvasinį atgimimą bylojantys ženklai?
- Vis ryškiau girdima patriotinė gaidelė jūsų kūryboje - jūsų paties vidinių virsmų ar šalies politinės ir socialinės situacijos pasekmė?
- Kai tau dvidešimt, terūpi diskotekos, savęs ir antrosios pusės ieškojimai, o kai jau pats turi šeimą, augini vaikus, pradeda rūpėti kitkas: aplinka, kurioje auga jaunoji karta, socialiniai dalykai, o drauge ir tie iš tautos gelmių ataidintys fundamentalūs dalykai, kitaip dar vadinami tautos dvasia...
Niekada nesidomėjau politika. Ir dabar neketinu domėtis, tačiau pilietinė pozicija - visai kas kita. Pilietinę poziciją turi kiekvienas, net tie, kurie demonstratyviai skelbia jos neturį.
Nelaikau savo misija kurti patriotines dainas, tačiau tokių dainų reikia, o aš iki šiol nebuvau girdėjęs dainos apie Lietuvą, kuri man patiktų. Vien todėl ir parašiau dainą “Geltona, žalia, raudona" - tokią, kurią dainuodamas nejuntu burnoje šleikštaus saldumo ir nesijaučiu meluojąs.
Štai kaip tik šiuo metu vyksta konkursas “Daina Lietuvai", kuriame dalyvauja daugiau nei šimtas garsių ir ne tokių garsių šalies atlikėjų. Buvau paprašytas išklausyti konkursui pateiktas dainas ir pasakyti, ką manau. Klausydamas tų dainų supratau pagrindinį dalyką - kodėl jos man nepatinka. O gi todėl, kad nė vienas (gal tik išskyrus Marijų Mikutavičių) autorius nekalba apie tai, ką išties jaučia. Jie ne nuoširdžiai kalba apie savo santykį su Tėvyne, o tarsi atsakinėdami per pamoką stengiasi kartoti Maironio laikų šablonus.
Viskas ant to paties kurpalio: čia protėvių žemė, čia lietūs, kalnai, kloniai ir ežerai, čia gintaro krantas, žilagalvė motulė prie lango... Vyliausi, kad po dvidešimties nepriklausomybės metų jau atsiras laisvas, nuoširdus žmonių santykis su savo Tėvyne, tačiau, pasirodo, buvau naivus - niekas nepasikeitė. Mes, pasirodo, tebeturime du veidus - vieną paradinį, skirtą štai tokiems pompastiškiems ditirambams giedoti, o kitą - viešai nedemonstruojamą, skirtą privačiam gyvenimui.
- Tikėjausi, jog pagirsite augančią tautos savimonę, patriotinius jausmus, vis dažniau prasiveržiančius ir dainomis, ir kitaip...
- Na, dėl tų dainų - kažin ar dauguma jų būtų parašytos, jei ne prizais masinantis konkursas... Tad toks čia ir patriotizmas... O dvasinio atgimimo nebus ir negali būti tol, kol mes patys neišsiaiškinsime, kas esame, kur yra šios šalies dvasiniai pagrindai. Juk jie buvo draskomi šešis šimtus metų, tad nieko stebėtino, kad tebėra išbalansuoti.
Man liūdna tai konstatuoti, bet lietuviai vis dar gyvena baimėje. Paradoksalu, kad pirminės baimės priežasties jau seniai nebėra, bet baimė ir jos diktuojama elgsena liko. Vis dar kiekvienas turime po du - privatų kasdieninį ir paradinį veidus. Mes dar nedrįstame turėti savo nuomonės. O jeigu ir turime - pasilaikome sau, o garsiai kalbame tai, “kas dera".
- Sakote, dvasiniai pagrindai buvo griaunami šešis šimtus metų?
- Taip, nuo pat Lietuvos krikšto. Iki jo mūsų tauta turėjo aiškų tikėjimą, aiškią kultūrą. O iš šalies primesta religija tautos psichikai sukėlė šoką - vieni sugebėjo nuoširdžiai priimti katalikybę, kiti kaži kaip savyje sujungė tuos du tikėjimus. Dar ir dabar lietuviškoje katalikybėje esama pagoniškų reliktų, labiau susijusių su prietarais, nei su religija.
Na, o dauguma išmoko krikščionimis apsimesti tik dėl akių, viduje slapčia garbindami pagoniškus dievus...
Nesvarstau čia religinių klausimų, tik bandau suprasti, iš kur lietuviai išmoko tos dviveidystės, kurios vėliau mokė ir Žečpospolita, ir carinė priespauda, kol galop aukščiausiąjį mokymo kursą “išdėstė" sovietų imperija. Dabar jau apsieiname ir be griežtų mokytojų: dviveidiškumas sudygo ir suvešėjo politikoje, ryšių su visuomene - saldaus melo - specialistų dėka persimetė ir į verslo pasaulį, į santykius tarp žmonių, galiausiai tapo visuotine norma.
Matyti per televiziją politikus, besimeldžiančius bažnyčioje, - pats akivaizdžiausias to įrodymas. Netikiu jais, buvusiais sovietinio mechanizmo varžteliais, dabar tapusiais dorais katalikais. Netikiu ir šlykščiuosi matydamas.
Pats esu laisvamanis, neišpažįstu jokios religijos, tačiau kalbu apie dvasinius tautos pagrindus, o jie neišvengiamai susiję ir su tikėjimu. Nesakau, kad norėčiau, jog tradicinis baltų tikėjimas dabar imtų konkuruoti su katalikybe, bet nubraukti jo, išstumti iš savęs kaip atgyvenos taip pat nereikėtų - nepamirškime, kad jis turi ne tik religinę, bet ir kultūrinę vertę. Padedančią lietuviui identifikuoti save, kalbėtis su savimi, su pasauliu, taip pat su savo protėviais, istorija, savo Tėvyne.
Iš tiesų pasąmoningai tą ryšį su tautos dvasia ir tikrosiomis tautinėmis vertybėmis jaučiame kiekvienas. Mūsų kraujas jaučia - ne protas. Vis tiek juk mūsų žemė skleidžia tam tikrą energetiką, tam tikrą nuotaiką, klimatą, turi tam tikrą tonaciją. Lietuvis jaučia stiprų pirmapradį ryšį su gamta. Aš tikrai manau, kad medžiai yra mano broliai - ką aš iškvepiu, tą įkvepia jie, ką jie iškvepia - įkvepiu aš... Mano sielai šie dalykai yra labai aiškūs - nereikia jokių doktrinų ir įtikinėjimų. Kai per Lygiadienio šventę Šventaragio slėnyje dega laužai - mano siela supranta, kad tai šventė. Ir man nusispjaut, kad būsiu nesuprastas kitų tautų, kitų tikėjimų atstovų.
Manau, būdami patys savimi ir kitiems būtume įdomesni. O dabar mes neriamės iš kailio, norėdami patikti pasauliui, bet vis bandome juos sužavėti savo panašumu į juos. Argi kam įdomu žvelgti į savo pačių klonus? Visi domisi ir gerbia autentiką, tikrą, unikalią kultūrą, o ne visos Europos kultūrų surogatą, kuris jų akims tereiškia: “Nieko naujo". Juk ir mes eidami į nencų ar čiukčių koncertą tikimės archajiškų melodijų, gerklinių balsų, šamaniškų būgnų... Argi patiktų tas koncertas, jei jie imtų groti valsus ir polkas elektriniais klavišiniais instrumentais?
- Sakote, dvasinio atgimimo nebus, kol neišsiaiškinsime, kas esame. Ir kas gi būtų tie besiaiškinantys? Nejaugi Seimas?
- Na, civilizuotose šalyse tokios misijos paprastai būna pavedamos šalies šviesuomenei, kuriančiai valstybės viziją, dirbančiai protinį darbą... O Lietuvoje? Nežinau, ar tokia programa apskritai buvo aptarta. Ir tikrai pasitarti nebuvo kviečiami šalies mokslininkai, menininkai, geriausi savo sričių specialistai. Spėju, kad tuo niekas niekada nė nesumojo užsiimti. Kol kovojome dėl šalies nepriklausomybės, tikslas buvo vienas ir aiškus - laisvė. Manėme, ta laisvė išspręs visas mūsų problemas, pažabos ydas, išgydys tautos kompleksus. Tačiau įvyko priešingai - gavus laisvę visos šios mūsų problemos tik išryškėjo.
Todėl jeigu to nepadarėme - darykime šiandien. Padėkime vieni kitiems surasti savo identitetą. Domėkimės savo šalimi. Istorija. Ne ta sovietiniais laikais surašyta, bet ta, kuri dar gyva žmonių lūpose. Domėkimės savo kultūra. Neatiduokime tautos dvasinių problemų spręsti politikams - jie jų neišspręs.
Savo dainomis visuomet stengiausi žadinti žmones. Nes tam tikra prasme mes visuomet snaudžiame. Juk antraip senatvėje niekas neklaustų: “Kaip čia atsitiko, kad visą gyvenimą svajojęs skraidyti išties šliaužiojau pilvu?" Atsibusti ir pradėti gyventi prasmingiau, doriau niekada nevėlu. Bandau žadinti žmones įvairiais aspektais. Vienas tokių - “Geltona, žalia, raudona".
Rimvydas STANKEVIČIUS
