JIS jau 30++++metų , - "NESIVERŽIA" , nei į premjerus nei i ET gensekus nei i EP nei į EK...

JIS jau 30++++metų , - "NESIVERŽIA" , nei į premjerus nei i ET gensekus, nei į EP nei į EK...

Yra toks nevykęs anekdotas: nusileido ufonautai Lietuvos provincijoje, eina dairosi ir kalbasi:
- Karas?
- Badas?
- Ne, nepriklausomybė...
O dabar rimčiau: kodėl Lietuva vis netampa laimingesne, magnetiškene, į kurią norisi grįžti? Nes neturi idėjos.
Pirmoji idėja - pabėgt iš SSRS - realizuota, antroji - papult į EU ir NATO realizuota, ir tarsi nebėr apie ką būti. Gal apie pinigus? Bet tai ne idėja, jų paprasčiau užsidirbt užsienyje.
Kokia idėja galėtų tapti magnetu - traukiančiu, nestumiančiu? Gal Lietuva - kitokių, žmogiškesnių ir bendruomeniškų santykių valstybė. O ką, jei tai būtų prioritetas? Ne tik konstitucinė prievolė, bet ir sąmoningas žiniasklaidos, švietimo, kultūros darbuotojų apsisprendimas, jog reikia kažkaip restauruoti žmogiškus Lietuvos žmonių santykius, pasitelkiant modernią psichologiją, psichiatriją, investuojant į geresnius santykius esminę mūsų dėmesio dalį?
Manding galėtų koks Lietuvos psichologų/ psichiatrų kongresas organizuot Atgimimo konferencijas, išanalizuot viešąjį mikroklimatą (teatrą, kiną, tv, internetinę žiniasklaidą) ir pasiūlyt gaires?

"Kodėl agresiją kreipiame į save? Konstatuoti, kad lietuviai linkę žalotis, moksliškai įdomu. Tačiau kas iš to? Juk galvodami visuomenės pokyčius turime suprasti, dėl kokių socialinių ir psichologinių priežasčių ši tendencija atsirado ir kas ją palaiko. Į tai, kad staigus socialinis ir ekonominis pokytis gali turėti stiprų neigiamą poveikį, žymus prancūzų sociologas E. Durkheimas atkreipė dėmesį dar praėjusio šimtmečio pradžioje: „Jei socialinėje sanklodoje įvyksta rimtų pokyčių, pavyzdžiui, dėl staigaus augimo ar netikėtos katastrofos, žmonės labiau linkę elgtis save žalojančiu būdu.“ Pokytis veikia netiesiogiai – jis veikia subtilias žmonių tarpusavio santykių sistemas, sukeldamas „anomiją“, t. y. visuomenės vertybių ir normų devalvaciją bei sukeldamas asmens susvetimėjimą su jį supančia socialine aplinka. Plėtodamas E. Durkheimo mintis, L. Srole (1956) nustatė penkis anomijos komponentus: 1. Asmens vertinimas, kad bendruomenės lyderiams nerūpi žmonių poreikiai arba jie yra nusišalinę. 2. Suvokimas, kad socialinė tvarka yra nestabili ir neprognozuojama. 3. Požiūris, kad asmuo grįžta atgal, palyginti su jo anksčiau pasiektais tikslais. 4. Gyvenimo beprasmiškumo jausmas, kylantis dėl socialinių normų nuvertėjimo ar praradimo. 5. Suvokimas, kad esami tarpasmeniniai santykiai nebeteikia paramos ir nėra produktyvūs.'''

Skrenda lėktuvu Landsbergis, Paleckis ir Kubilius. Landsbergis sako:
- Jei išmesčiau iš lėktuvo 100 litų, tai padaryčiau vieną žmogų laimingą.
Paleckis sako:
- Jei išmesčiau 100 litų po 10 litų banknotais, tai padaryčiau dešimt žmonių laimingų.
Kubilius sako:
- Jei išmesčiau 100 litų po 1 litą padaryčiau šimtą žmonių laimingų.
O pilotas sako:
- Jei išmesčiau jus tris, padaryčiau tris milijonus laimingų žmonių.

Ilgai ŠITAS vl paspirtukas buvo pats nekenčiamiausias LR žmoga, net varžėsi populiarumu su ožiu,
- kol JŲ visų neaplenkė, -- broileris ant kumelės...