Trečiadienį Europos Parlamentas (EP) jus išrinko gynybos ir kosmoso eurokomisaru. Tačiau 2 Lietuvos delegatai, Petras Gražulis ir Valdemaras Tomaševskis, balsavo prieš tokią komisijos sudėtį, ar tai jus nustebino?
Manęs jie visai nestebina, aš tame nematau nieko reikšmingo. Ir praeitos kadencijos parlamente mes matydavom, kad Tomaševskio ir Uspaskicho balsai skirdavosi nuo didžiosios daugumos Lietuvos delegacijos balsų. Tai čia nieko naujo.
Ursula von der Leyen trečiadienį, Europos parlamento plenarinės sesijos metu, dar kartą priminė skaičius, kiek gynybai skiria Rusija ir Europa, pabrėžė, kad tai yra problema ir nurodė jus, kaip atsakingą už tai, kad situacija pasikeistų. Žvelgiant į būsimą ES biudžetą, ar politikų žodžiai taps darbais?
Naujasis biudžetas yra tik pradedamas planuoti ir pirmieji skaičiai pasirodys tik kitų metų viduryje. Mes tikimės, kad gynyba jame bus ryškiau matoma nei dabar, nes dabartiniam ES biudžete visom su gynyba susietoms programoms yra skirta tik 10 mlrd. eurų. Mes tikimės, kad bus daugiau, bet reikia galvoti sveiko proto ribose.
Reikia prisiminti, kad ES, kuri naudoja šalių narių sutelktas lėšas, 7 metams turi tik apie trilijoną eurų ir tai yra apie 1 proc. viso ES bendrojo vidaus produkto (BVP). Tai ES, šiaip žiūrint, yra neturtingas darinys, nes atsiminkim, kad iš savo nacionalinio biudžeto Europai skiriam apie procentą, o gynybai 2 proc., tai jau žymiai daugiau. Mes tada negalim tikėtis, kad ES gynybai gali suteikti ženkliai daugiau nei suteikia pačios šalys narės.
Pagal paskutinius duomenis, šalių narių išlaidos gynybai yra virš 340 mlrd. eurų – tai nėra mažai. ES metam turi maždaug pusantro milijardo. Tai skirtumas tarp 300 mlrd. ir pusantro milijardo yra ganėtinai ryškus. Tačiau problema, kurią ir U. von der Leyen įvardijo, ne procentai svarbu, o klausimas yra, ar mes turime gynybinį potencialą, ar esame pasirengę apsiginti nuo galimos Rusijos agresijos. Ir man taip yra suformuluotas uždavinys – rengti Baltąją knygą, kuri turi pasiūlyti priemones, kurias įgyvendinant mes būtumėm pasiruošę atremti iš esmės Rusijos agresiją.
Faktas yra, kad kai Rusija gynybai išleidžia 9 proc., o mes dar neišleidžiam 2 proc. nacionaliniu mastu, kyla nemažai iššūkių, nemažai grėsmių. Tas problemas reikia spręsti greitai. Ir čia ES gali padėti šalims narėms, bet ne savo biudžeto lėšomis, nes ten nėra daug ir nebus labai daug net ir kitam biudžete, todėl yra kalbama, ir mes tai rašysim Baltojoje knygoje, kad gynybai būtų sutelktos papildomos lėšos, pakankamai didelės ir greitai, arba tokiu būdu, kaip buvo daroma pandemijos pradžioje, kai ES savo vardu pasiskolino 750 mlrd. eurų, yra ir kitų būdų. Iš esmės reikia naujų pinigų, kurių nėra biudžete, papildomų pinigų.
Tai pritartumėte skolinimuisi tokiems tikslams?
Skolinimasis yra toks labai bendras pavadinimas ir yra šalių, kurios to gąsdinasi ir to nenori – Vokietija ir dalinai Olandija. Priklauso nuo to, koks bus numatytas tokios paskolos grąžinimas. Buvo numatyta, kad pandemijos paskolos grąžinimą garantuoja ES biudžetas ir, jeigu nebus kitokių lėšų, teks jau nuo 2028 m., būsimajam biudžete numatyti pandemijos paskolos grąžinimą. Tai reiškia, kad turėsim mažinti kitas išlaidas, daug kam tokia situacija nepatinka.
Aš keliu klausimą, ar nebūtų galima tą pasiskolintą sumą, 500 mlrd. garantuoti ne ES biudžetu, o garantuoti būsimomis nacionalinių valstybių gynybos išlaidomis, kurios neišvengiamai didės. Ir NATO tą svarsto, kad reikalavimas būtų ne 2 proc., o 3 proc., atsižvelgiant į tas grėsmes, kurias matome. Skola nėra tas daiktas, kuriuo visi labai džiaugtųsi, bet, jeigu yra valia, tai atrandi ir sprendimus. O valia turi atsirasti dėl to, kad grėsmės tikrai yra ženklios.
Kaip, jūsų nuomone, prie bendro Europos saugumo prisidėtų visateisis Ukrainos ir Moldovos prijungimas?
Ukrainos ir Moldovos prijungimas yra labiau geopolitinis, o ne karinis reikalas. Tai, kad tai duotų daugiau stabilumo, ir toms pačioms šalims sukurtų gerą pagrindą plėtotis ir vystytis būtų geras signalas Rusijai, kad šitos šalys jau yra Vakarų dalis. Tuo požiūriu ES plėtra visada buvo ir bus stiprus saugumą įtvirtinantis elementas. Aš tikiu, kad iki 2030 m., taip kaip numatyta dar praeitos kadencijos EP priimtų dokumentų, plėtra tiek į Moldovą ir Ukrainą, tiek ir į Vakarų Balkanus, turėtų būti įvykdyta ir užbaigta. Tas tikrai gali įvykti.
Plataus masto karui Ukrainoje perkopus 1000 dienų ribą, ar matote kažkokį Europos politikų retorikos ar mąstymo pokytį Rusijos atžvilgiu?
Tai, kad man skirtame misijos laiške atsirado sakinys apie tai, kad ES turi ruoštis galimai Rusijos karinei agresijai, rodo, kad mąstymas tikrai keičiasi. Klausimas, kaip nuo to bendro supratimo, kad reikia ruoštis, bus pereita prie konkrečių veiksmų ir kiek tų grėsmių suvokimas suvienys šalis nares, kad jos suprastų, jog kolektyviai mes galim padaryti daug tokių dalykų, kurių atskirai kiekviena šalis, rūpindamasi savo gynyba, negali padaryti, tai čia pamatysim.
Negaliu to iš anksto prognozuoti, bet tai ir bus pagrindinis darbas, jau dabar pradedam plačias diskusijas dėl tos Baltosios knygos ir atskirų jos temų. Tai susiję ir su ES gebėjimu pasigaminti reikalingų ginklų, ir su tuo, kaip surasti papildomų pinigų arba, kaip padėt Ukrainai, kad ji artimiausiu metu nebūtų priversta tariamai sėsti prie taikos stalo. Tokia taika būtų labai kenksminga ne tik Ukrainai, bet ir mums. <...>
Mano manymu, mes turime matyti 2 paraleliai vykstančius karus: vienas yra fronto linijoj, tikras karas, o kitas yra tai, ką aš vadinu naratyvų karu. Putinas bando primesti savo naratyvą, kad Ukraina nieko niekada nepasieks, nelaimės, kiek čia galima tą Ukrainą remti, žmonės žūva, tai kam čia tęsti, gal tada greičiau reikia sėsti prie derybų stalo ir viską užbaigti. Ir užbaigti, iš esmės, Putinui naudingom sąlygom.
Aš tikrai už tai, kad karą užbaigtumėm, bet, kad jis būtų užbaigtas Ukrainai naudingom sąlygom. Tą galima pasiekti tik tada, jeigu labai realiais savo veiksmais, parodysim, kad tikrai remiam Ukrainą ir, kad turim planą kaip remti, tą paramą didinti, tam, kad Putinas suprastų, jog jis nieko čia nepasieks. Mums reikia laimėti tą naratyvų karą. Man susidaro vaizdas, kad, deja, bet naratyvas Vakarų pusėje nėra tinkamas. Jį reikia keisti į tą pusę, kad mes tikrai Ukrainos nepaliksim, neapleisim.
Jeigu Jungtinės Valstijos nutars, kad jos nebenori remti, aišku, bus didesni uždaviniai, sunkiau bus tai padaryti, bet mes vistiek turim turėti savo planą. Mes galim su amerikiečiais diskutuoti dėl tolesnės paramos, bet ne tik kažkokį JAV planą. Turim lygiaverčiai sėdėt su naująja JAV valdžia ir dėlioti. Ir labai aiškiai parodyti, kad, vienas dalykas, mes Ukrainą remsim, kitas dalykas, net ir Amerikai būtų nenaudinga, jei Putinas iš tokio karo išeitų su pergalės maršais ir su galimybe skelbti, kad Vakarai yra silpni. <...>
Nutraukti kabeliai Baltijos jūroje, įvairūs sabotažai ir hibridinės atakos – jūsų nuomone, ar Lietuva tinkamai įvertina tokių ir panašių grėsmių realumą?
Tų grėsmių realumas ES yra suprantamas žymiai geriau nei prieš keletą metų. Dėl hibridinių atakų ir sabotažų, tai yra naujas grėsmių puslapis augime. Susirūpinimo yra ne tik Lietuvoje, bet ir NATO struktūrose, ir atvirai yra kalbama, kad tokios grėsmės auga. Yra kitas klausimas – kaip tokias grėsmes sulaikyti, kaip nuo jų apsiginti. Man atrodo, kad reikės bendrom pastangom ieškoti efektyvių atsakymų.
Kartais gali pagalvoti, kad apsiginti nuo karinių grėsmių tam tikra prasme yra paprasčiau, nes tu matai priešą, jeigu turi ginklų apsigini, jei per mažai turi – problemos. Hibridines grėsmes sunkiau pamatyti, sunkiau identifikuoti ir net nelabai aišku, kaip nuo to efektyviausiu būdu apsiginti. Pavyzdžiui, kabeliai, tai reikia susikurti visą technologinę sistemą, kaip tu stebi jūros dugną, turi matyti gręsiančius pavojus ir sugebėti tai stabdyti. Tai čia iššūkių yra pakankamai nemažai, jie reikalauja nemenkų investicijų.
