Ji tvirtino, kad jeigu bus paskirta, pirmiausia jo sieksianti ir komiteto darbe.
„Konstruktyvus, pozityvus darbas. Ne Seimo Užsienio reikalų komitetas daro užsienio politiką Lietuvoje. Mes turime Konstituciją, turime įstatymus, kur kiekvieno vieta ir funkcijos, ir atsakomybės labai aiškiai aprašytos“, – antradienį Seime žurnalistams sakė L. Andrikienė, paklausta, kokius uždavinius sau kels.
„Ko iki šiol pasigedau – kad Lietuva siųstų vieną žinią, ne kelias žinias užsienio politikos tema, kad toji žinia būtų aptarta, suderinta. To ir linkiu ir Užsienio reikalų komitetui, ir sau pačiai, jei būsiu patvirtinta šio komiteto pirmininke“, – tvirtino ji.
Valdančioji Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcija siūlo Seimo URK pirmininke skirti signatarę L. L. Andrikienę vietoj iš pareigų besitraukiančio Žygimanto Pavilionio.
Ž. Pavilionis pernai gruodį sulaukė frakcijos ragino trauktis iš pareigų po viešos kritikos Vyriausybei dėl nesugebėto sustabdyti „Belaruskalij“ trąšų tranzito per Lietuvą, nepaisant įsigaliojusių JAV sankcijų šiai Baltarusijos įmonei.
Ž. Pavilionis taip pat buvo įsivėlęs į konfliktą su prezidento Gitano Nausėdos vyriausiąja patarėja užsienio politikos klausimais Asta Skaisgiryte. Buvę diplomatai Ž. Pavilionis ir A. Skaisgirytė kritikos vienas kito atžvilgiu pažėrė po Prezidentūros ir Užsienio reikalų ministerijos viešų aiškinimųsi, ar apie tuometinės Vokietijos kanclerės Angelos Merkel skambutį Baltarusijos autoritariniam vadovui Aliaksandrui Lukašenkai žinojusi Prezidentūra apie tai informavo URM.
„Žinot, labai lengva visada nuteisti ką nors. Bet turėdama tą patyrimą, kurį turiu, galvoju, kad gal ne visada žinojau visus niuansus ir visas detales. Pirmininkas dirbo taip, kaip jam atrodė gerai ir teisinga, trūkumų ir klaidų ne vienas dirbantis išvengti negalime. Tai yra ir gyvenimiškos pamokos, kur bedirbtume“, – kolegos elgesį antradienį komentavo L. L. Andrikienė.
Ji teigė kolegoms pakartotinai siūlysianti daugiau tartis prieš balsavimą URK.
„Siūliau, kad keturi URK esantys Tėvynės sąjungos frakcijos nariai, kaip buvau įpratusi Europos Parlamente, prieš eidami į formalų komiteto posėdį susirinktų, apsitartų, kokios pozicijos laikysis (...). Aš tokį dalyką siūliau, bet palaikymo nesulaukiau, galbūt atrodo, kad tų dalykų nereikia, bet mano patyrimas sako, kad labai reikia, tada galima išvengti nereikalingų trukdžių ar problemų, kurios paskui atsiranda“, – tvirtino L. L. Andrikienė.
„Konsensuso paieška – labiausiai reikalinga užsienio politikoje, kai ne balsavimo mašina įjungiama galiausiai, o bendras sutarimas. Sieksiu konsensuso kiek galėdama“, – pabrėžė ji.
L. Andrikienė Seime dirba ketvirtą kadenciją. Pustrečios kadencijos ji buvo europarlamentarė, 1996–1998 metais ėjo Europos reikalų ministrės pareigas.
Jos kandidatūrai dar turės pritarti URK, o galutinį sprendimą priims Seimas.
